Internatas. Klasė - A ( BAIGTA)

46. Ema

Karolina prikrovė man krepšį su vaistais, arbatomis ir kitokiais niekais kurie turėjo praversti Leo. Visi netroškau brautis į jo namus ir vaidinti, kad man rūpi. Bet nelabai turėjau iš ko rinktis. Geriau tai negu organizuoti man visiškai neįdomų renginį. Helovynas ar kalėdos man nerūpėjo. Aš niekada nieko neorganizuodavau, o tuo labiau nedalyvaudavau mokyklos šventėse. Tačiau tai buvo ne vienintelė priežastis dėl kurios sutikau „rūpintis“ Leo. Karolina pažadėjo suteikti informacijos kuri man padėtų greičiau iš čia išlėkti. Kaip galėčiau tai praleisti? Tiek aš tiek ta kvailė nenorime jog čia pasilikčiau ilgiau. Tad dėl šito galėjome ir bendradarbiauti. Bent kol kas.

Dilanas atvežė mane iki vaikino buto ir palikęs grįžo į internatą. Su liftu užkilusi iki Leo aukšto akimirką dvejojau ar nebūsiu išmesta vos jam pravėrus duris. Leo ne toks vaikinas kuris pultų po kojoms dėl gražių ilgų kojų, ar auksinių garbanų. Ir jis įrodė, kad gali žaisti geriau.

Giliai įkvėpiau ir prisiartinus prie durų pasibeldžiau. Nieko. Tada nuspaudžiau skambutį, bet net ir po jo durys neatsidarė. Arba jis negyvas, arba mane ignoruoja manydamas, kad tai Karolina ar vienas tų nevykėlių, arba jo nėra namuose.
Tai užknisa. Pasibeldžiau ir vėl, bet tai buvo tik laiko švaistymas.

- Leo, atidaryk tas prakeiktas duris! – sušnypščiau trenkusi iš kumščio ir pro gretimas duris išlindo senyvo amžiaus vyriškis.

- Ko čia šūkauji? – piktai subambėjo vyras aiškiai supykęs jog kažkas jam trukdo miegoti.

- Ko čia bambi, sukriošęs seni? Protezų nerandi? Kaip tu apskritai sugebi ką nors dar išgirsti? – nenulaikiusi liežuvio leptelėjau ir vyro veidas paraudo iš pykčio.

- Neišauklėta mergiote, dar pašūkauk iškviesiu policija. Ko čia trainiojasi po butus?

- Mano vaikinas tikriausiai užsilenkė, o dabar dink, - iškišau vidurinį piršta ir seniui suburbėjus kažką ko aiškiai nesupratau pradingo savo bute.

Susmukau ant žemės ir radusi Karolinos numerį pabandžiau jai paskambinti. Po keturių nesėkmingų bandymų suvokiau, jog prasidėjus pamokoms ji tikriausiai išjungus garsą arba palikus telefoną kokioj nors skylėj. Bandžiau laime skambinti Dilanui. Nieko. Galiausiai Violai, bet ta tylenė vargu ar apskritai turi telefoną. Kai jau nebeturėjau vilties prisiminiau Niką.

- Ačiū dievui bent vienas turintis telefoną, - atsidusau kai Nikas atsiliepė po pirmo pyptelėjimo. – pasakyk, kad žinai Leo durų kodą.

- Nė nenutuokiu, - prisipažino jis ir aš trinktelėjau galvą į sieną.

- Puiku, tuomet nešk savo užpakalį ir paklausk Karolinos, nes jeigu ji per penkias minutes man neatsiųs kodo, keliauju atgal į internatą.

Išjungusi pokalbį stebėjau lekiančias minutes. Ir kai turėjau omenį, kad ilgiau nelauksiu penkių minučių, tai kalbėjau visiškai rimtai. Užmerkiau akis ir klausiausi savo pačios kvailų minčių. Leo nenori manęs matyti, tai akivaizdu. Aš ir pati nenorėjau čia būti. Čia buvau niekas, neturėjau draugų, nors ir sename gyvenime žmonių kurie buvo aplink mane, draugais nebūčiau galėjusi pavadinti. Bet visgi, ten aš buvau karalienė, o čia tiesiog turtinga mergaitė Ema. Pasileidusi kekšė, kuri gali sugriauti bet kurio vaiko gyvenimą. Ne, aš nebuvau žiauri, tiesiog taip sugebėdavau apsaugoti savo jausmus ir nenudegti. Tai ką man padarė Pyteris, kitą merginą būtų sužlugdę, bet aš ištvėriau. Ištversiu ir vėl jo siaubingus laiškus.

Kai mano telefonas supypsėjo atmerkiau akis ir peržiūrėjau žinutę. Karolina atsiuntė aštuonių ženklų kodą. Tą pačią akimirką išlindo tas pats senis aiškiai nepatenkintas, jog vis dar esu jo aukšte.

- Ko spoksai? – sušnypščiau ir suvedusi kodą atvėriau duris. – Matai? Nesu valkata. – nespėjus jam ko leptelti užtrenkiau paskui save duris ir paleidau maišelį ant žemės. – Tikiuosi tu gyvas, - sušnabždėjau ir žengiau į svetainę.