47. Ema

175 27 0
                                    

Stovėjau kokia minutę ir galiausiai paėmiau savo telefoną ir giliai atsidusau. Ekranas buvo nepažeistas. Man nerūpėjo kokių problemų jie turi, aš čia neketinau likti per naktį. Be to Leo tikrai išmes mane iš savo buto. Ir nesvarbu ką pasakys Karolina. Jis nemėgo manęs, o aš jo. Greičiau vienas kitą nudėsime nei pasiliksime ir apsimesime esantys draugai. Tik ne aš ir Leo.
Vaikinas grįžo į dušo apsirengęs treninginėmis kelnėmis ir prasegtais juodais marškiniais. Nuo jo plaukų varvėjo vandens lašeliai ir aš prikandusi lūpą nužvelgiau jo kūno raumenis. Jis buvo patrauklus, bet jo akyse galėjau matyti tik nuovargį. Jis neatrodė geriau nei prieš tai. Tikriausiai vis dar turėjo temperatūros, bet kodėl man tai rūpi?
- Skambink Karo, nes jis man aiškina, jog aš negaliu grįžti į internatą. – Pasipiktinusi papūčiau lūpas ir susidėjusi rankas ant krūtinės žvelgiau į jį.
- Kur mano mobilus? – jis apsidairė svetainėje ir atsirėmęs į stalą nuleido galvą.
Nenoriai prisiartinau prie jo ir palietusi jo krūtinę akimirksniu atsišliejau. Jis buvo karštas. Vaikinas atsargiai pasuko galvą ir pažvelgė į mane. Turėjau kažką daryti. Nurijusi kartėlį vėl prie jo prisiliečiau ir atitraukusi jį nuo stalo pasodinau ant sofos. Surinkau Karo numerį ir ištiesiau Leo. Kai ji neatsiliepė paskambinau Dilanui kuris iš karto pakėlė ragelį.
- Duok Karolina, - paliepė jis ir nusibraukė nuo kaktos prakaitą.
- Einu padarysiu tau arbatos, - sušnabždėjau palikdama jį svetainėje.
Užkaičiau vandens ir į puodelį įdėjau žolelių arbatos. Tai turėjo jam nors truputį padėti. Jam reikėtų ir kažko užvalgyti, bet nujaučiau jog vargiai priversiu jį ką padaryti. Ir po velnių kodėl man apskritai rūpi?
Kai atnešiau arbata vaikinas jau buvo baigęs pokalbį. Ištiesiau karštą puodelį ir jis jį atsargiai paėmęs užsimerkė. Mačiau kaip sunkiai kilnojasi jo krūtinė, kaip sunkiai jis kvėpuoja. Prisėdau šalia ir paėmiau savo telefoną taip prisiliesdama prie jo kojos.
- Šią naktį liksi pas mane, - sušnabždėjo jis atmerkdamas akis ir aš akimirką nesupratusi kilstelėjau antakį. Jis gal kliedi? – Šiandien atvyko tikrinti internato, mokinių paklusnumo ir lankomumo. Rytoj taip pat bus tikrinami mokiniai, todėl bus geriau jeigu tu liksi čia.
- Kalė, - sušnypščiau nes ji viską buvo suplanavusi. – Ji nuo pat pradžių viską buvo suplanavusi ar ne? Ir kuo čia dėta aš?
- Tuo, jog būtų tave pašaline, - Leo veide atsirado vos matoma šypsena, o aš akimirksniu atsistojau.
Jeigu ten pasirodysiu tuomet jie mane pašalins dėl blogo elgesio. Negalėjau praleisti tokios galimybės. Akimirksniu pastvėriau savo krepšį ir pradėjau eiti link durų. Vos jas atvėriau, Leo jas užtrenkė ir kažką paspaudė kodų langelyje. Lėtai atsisukau ir sulaikiusi kvėpavimą stebėjau palinkusį virš manęs vaikiną. Mudu kone lietėmės ir aš pajutau kaip stipriai trankosi mano širdis.
Leo sumirksėjo, nuleido galvą ant mano peties ir giliai įkvėpė. Jo kakta degė ir aš atsargiai jį pastūmiau nuo savęs. Jis nė nesipriešino. Kai jį vėl pasodinau ant sofos pabandžiau atidaryti duris, bet jos nė nepajudėjo. Jis kažkaip jas užrakino iš vidaus be rakto. Pabandžiau suvesti tą patį kodą kurį man davė Karolina, bet tai nedavė jokios naudos. Prakeiktas niekšas įkalino mane savo bute.
Nužvelgiau Leo kuris sėdėjo ant sofos ir lėtai gėrė arbatą. Jis nė nebuvo atmerkęs akių, o jo rankose esantis puodelis buvo pasviręs. Išsigandusi, kad jis apsiplikys karštu vandeniu prisėdau šalia ir paėmiau iš jo puodelį. Vis dar buvau siaubingai pikta, tai galėjo būti mano šansas palikti šį internatą, bet Karolina, o gal net ir Leo nenorėjo to. Ne, tai negalėjo būti Karolina. Ji manęs nekenčia, ji padarytų viską, kad tik manęs atsikratytų. Tikriausiai tai bus jos tėvas, juk jiedu su mano tėčiu draugai.
Atsargiai atsegiau vaikino marškinius ir įkišau termometrą. Jis nesipriešino, todėl vėl ištiesiau arbatą ir pridėjau prie jo lūpų. Matyti jį tokį silpną ir pažeidžiama mane trikdė. Buvo keista sėdėti šalia jo ir rūpintis. Kai jis atsigėrė kelis gurkšnius, pirštų galiukais nubraukiau jo šviesiai rudas sruogas ir įsistebeilijau į jo mėlynas akis. Jos blizgėjo. Jis žvelgė į mane kitaip, ne taip kaip visi vaikinai. Jis matė tikra mane. Jis žvelgė į mano sielą ir matė ten juodas dėmes, paslaptis kurias norėjau palaidoti.
Pati nesuvokdama palinkau prie jo ir sulaikiusi kvėpavimą stebėjau jo pravertas lūpas. Mano krūtinėje taip greitai plakė širdis jog viskas aplinkui nublanko. Ištiesiau ranką norėdama paliesti jo skruostą, bet tuomet supypsėjo termometras ir aš akimirksniu atšlijau. Leo ištraukė jį ir pažvelgęs susiraukė.
- Ne taip jau ir blogai, - atsiduso jis.
- Rimtai? – kilstelėjau antakį pastverdama termometrą iš jo rankų. – Trisdešimt devynios ir šešios dalys tau yra ne taip blogai?
- Aš pakeisiu patalus, o pats miegosiu čia, - sušnabždėjo jis pakildamas nuo sofos. Jis vos galėjo pastovėti ant kojų todėl nenorėdama, kad jis nugriūtų prisiliečiau prie jo kūno kuris degė ir pajutau kaip mane pačią išmuša karštis.
- Prasta mintis, - pabandžiau jį pastumti, bet jis įsikibo į mano liemenį ir užmerkęs akis tiesiog alsavo. – Paklausyk Leo, - mano pačios kvėpavimas pasidarė gilesnis, tikriausiai nuo jo skleidžiamo karščio. – Tau reikia prigulti, aš pakeisiu patalus, o tu miegosi savo lovoje ir nesijaudinsi dėl manęs, supratai?
Leo sunkiai linktelėjo todėl pastūmiau jį ir tas nuvirto ant sofos nusitempdamas ir mane. Aš kone sėdėjau ant jo kelių. Jo rankos vis dar buvo ant mano liemens ir man teko jas tiesiog atplėšti. Mano širdis taip stipriai trankėsi krūtinėje jog bijojau, kad ji iššoks ir išlėks per langa.
Prikandusi lūpą padaviau vaikinui jau pravėsusios arbatos ir dvi tabletes pagal Karolinos nurodymus. Tuomet palikau jį vieną ir nuėjau į vaikino kambarį. Čia jau buvau praleidusi naktį, tuomet kai prisigėriau iki žemės graibymo.
Atidariau visus esamus stalčius kol radau nauja patalynę, o kol ją užvilkau pralėkė dar dešimčia minučių. Radau papildomų pagalvių ir dar vieną antklodę. Viską užvilkus nusviedžiau ant didelės lovos ir visa sušilusi atsisėdau. Juk lova didelė, o Leo leisgyvis, man nebūtina miegoti ant sofos. Jis tikriausiai nė nepastebės jeigu atsigulsiu kitoje pusėje.
Grįžusi radau vaikiną gulintį ant šono, o puodelis grėsmingai pasviręs jo rankose. Išsigandusi kone pribėgau, bet suvokusi, kad puodelyje tik keli lašai atsidusau iš palengvėjimo.
- Leo, pabusk, - papurčiau vaikiną, bet atrodė, kad jis kietai miega. – Dieve, Leo, ar girdi? – papurčiau smarkiau ir jis pagaliau atplėšė savo mėlynas akis. – Nagi, kelkis, tau reikia į lovą.
Sunkiai pastačiusi jį ant kojų pradėjau vesti iki miegamojo. Kai jis nuvirto ant lovos tyliai nusikeikiau ir nužvelgiau vaikiną. Ir už ką man tokia kančia? Atsargiai prisiartinusi ištiesiau ranką prie jo džinsų sagos ir dvejodama suspaudžiau kumščius. Viskas gerai, kas čia tokio jeigu bandau nutraukti jo džinsus? Juk neketinu su juo miegoti, ne duok dieve. Tačiau kodėl tuomet taip siaubingai nervinuosi?
- Ką darai? – jis sugavo mano riešus kai pabandžiau atsegti sagą. Trūktelėjęs į save jis privertė mane atsidurti ant jo. Svarsčiau iš kur pas jį dar jėgų mane laikyti. – Ką tu darai? – nesulaukęs mano atsakymo jis pasiteiravo dar kartą.
- Tau reikia nusirengti, - kone sušnabždėjau suvokusi kaip tai kvailai skamba. Dabar tikrai norėjau skradžiai žemę prasmegti. – Tau reikia nusirengti drabužius, Leo.
- Tą galiu padaryti ir pats – apsilaižė lūpas jis.
- Gali? Man atrodė jog esi beveik negyvas.
- Kodėl tau rūpi?
- Nerūpi, - tarstelėjau nusukdama akis ir tuomet jis paleido mano riešus ir aš vos visu kūnu neprisiliečiau prie jo. Mano lūpos buvo vos už kelių centimetrų nuo jo ir mane apėmė toks keistas noras jį pabučiuoti. – Labanaktis, Leo.
Atsitraukusi pastvėriau pagalvę su antklodę ir trenkusi durimis grįžau į svetainę. Nė velnio aš ten su juo nemiegosiu vienoje lovoje. Greičiau jau pragaras užšals nei taip nutiks.

Oops! Bu görüntü içerik kurallarımıza uymuyor. Yayımlamaya devam etmek için görüntüyü kaldırmayı ya da başka bir görüntü yüklemeyi deneyin.


Internatas. Klasė - A ( BAIGTA)Hikayelerin yaşadığı yer. Şimdi keşfedin