Internatas - Elitinė mokykla kurioje egzistuoja kitokios taisyklės. Šeši išrinkti mokiniai priklausantys klasei A. Talentingi, protingi ir už viską atsakingi. Ema Mongomer, aikštinga blondinė. Viola Heil, - švelni bei jautri mergina. Karolina Saliva...
Ema paspruko ir tikriausiai ne tik nepasirodys treniruotėje, bet ir praleis likusias pamokas. Turėjau surasti Leo, ir nors buvau pažadėjusi jam šią savaitę duoti ramybę, negalėjau viena susitvarkyti su ta trenkta blondine. Jeigu ne mano tėvas aš jos net nebūčiau išsiuntusi pas Leo. Visą tą laiką bijojau, kad Ema ji nunuodys arba visiškai nebandys jam padėti. Tiesa pasakius nė nežinau ar iš jos buvo kokios nors naudos, nes Leo apie tai nekalbėjo, o blondinė manęs vengė.
- Mudviem reikia pasikalbėti, - paleidau Dilano marškinėlius ir atsirėmiau į sieną.
Koridorius buvo tuščias, visi sėdėjo pamokose arba buvo bendrabutyje. Turėjome išnaudoti kaip galima daugiau laiko treniruodamiesi krepšinio varžyboms, o kol salė buvo laisva turėjome aukoti pamokas. Daugiau problemų man, nes turėsiu tas pamokas pateisinti aš, o tiksliau Leo. Jis mokyklos prezidentas, o aš jo pavaduotoja kuri daro beveik viską. Pavargau, nuoširdžiai jau net nebeturėjau jėgų ir noro keltis iš lovos.
- Vargu ar Ema pasirodys, - tarstelėjo jis susidėdamas rankas ant krūtinės. Nužvelgiau tamsiaplaukį kurio kūnas buvo šiek tiek suprakaitavęs, o plaukai susivėlę. – O Violai reikia daug praktikos. Jeigu ji tik stovės aikštelėje tuomet puiku, bet kamuolio ji neišturės rankose.
- Girdėjau Arbero akademijos komanda kieta, mums reikia, kad ir Ema su Viola galėtų bent jau perduoti kamuolį.
- Kaip tu žadi priversti Ema žaisti?
- Tą padarys Leo, jis man skolingas, pridengiau tą kvaišą, tad dabar turės su ja užsiimti pats. Man nesvarbu kaip jis ją išmokys žaisti, bet tą turės padaryti jis. Jie abu nelanko pamokų, tad laiko į valias turi.
- Gerai, surasi Leo tu ar man reikės?
- Surasiu, - tarstelėjau atsitraukdama nuo sienos ir Dilanas jau ketino apsisukti ir grįžti atgal į aikštelę, bet aš pastvėriau jį už rankos. – Palauk, mums reikia pasikalbėti.
- Maniau mudu jau pasikalbėjome.
Nuleidau ranką ir prikandusi lūpą įsistebeilijau į rudas jo akis. Jaučiausi siaubingai, norėjau su juo pasikalbėti vos tik grįžau namo kartu su Leo, bet tuomet jis nekėlė telefono. Internate mudu visai neturėjome laiko ir galiausiai aš nusprendžiau tai padaryti vėliau. Bet mums būtinai reikėjo šį tą išsiaiškinti. Tai ką jaučiau būdama šalia jo buvo keista. Jis mane siaubingai erzino, norėjau jam trenkti kiekvieną kartą kai jis prasižiodavo. Jis flirtuodavo su bet kuo, jeigu ta mergina nors kiek patraukli jis priversdavo jas užšokti jam ant kaklo. Tačiau nepaisant to aš norėjau, kad jis būtų šalia, po to kas nutiko troškau pati jį apkabinti ir pabučiuoti.
- Ar galime pasikalbėti apie bučinį?
- Kurių galų? Juk akivaizdu jog tau nerūpi.
- Tai ne tiesa, - paprieštaravau ir jis persibraukęs pirštais per savo drėgnus plaukus žengė arčiau manęs.
- Karolina, ko tu iš manęs nori? Pastarąsias dienas kai bandžiau su tavimi kalbėtis tu mane ignoravai.
- Aš ne, juk žinai, kad turėjau darbo, - pasipiktinau ir jis priartėjęs prispaudė mane prie sienos.
- Nesakyk, kad neturi nė penkių minučių kurias galėtum man skirti. Ak tiesa. – nusijuokė jis uždėdamas rankas ant sienos taip mane įkalindamas. – Tau reikalingas aš tik tuomet kai aplinkui nėra nieko kito. Aš ne žaislas, aš turiu jausmus ir neketinu daugiau šokinėti paskui tavo dūdelę.
- Tu pašlemėkas, - supykusi trenkiau į jo pilvą, bet jis net nepajudėjo. – Pasitrauk.
- Ne.
- Dilanai, pasitrauk, dabar. – Paliepiau, bet jis tik palinko į priekį.
- Gana su manimi žaisti, Karo. Aš jau nuo to pavargau.
Jis ištiesė ranką ir išleido mano plaukus. Tamsios sruogos užkrito ant mano akių ir vaikinas lėtai jas nubraukė į šoną. Nuo jo prisilietimo įsielektrino visas kūnas ir man pasidarė silpna. Apsilaižiau savo lūpas ir įsistebeilijau į jo šokoladines akis. Vėl tas keistas jausmas, troškimas suleisti savo pirštus į jo plaukus ir prispausti savo lūpas prie jo.
Dilanas prispaudė savo kaktą prie manosios ir giliai įkvėpė. Jis buto tvirtas, galėjo lengvai mane priversti daryti tai ko jis nori, bet jis tik pažvelgė į mane ir galiausiai atsitraukė. Nurijusi gerklėje užstrigusį gumulą stebėjau kaip jis grįžta į persirengimo kambarį ir ten pranyksta.
Pajutau kylančias ašaras ir sumirksėjusi atsidusau. Ką po velnių aš darau? Juk tai paskutiniai metai, po to mūsų visų keliai išsiskirs ir aš tikriausiai niekada daugiau su juo nesusitiksiu. Neturėčiau galvoti apie tokius dalykus ypač po to kas nutiko su Kristobeliu, tačiau krūtinėje jaučiau keistą jausmą kuris vertė mane jaustis blogai.
Kol nepravirkau nuskubėjau ieškoti Leo. Vaikiną radau jo kabinete. Net nesibeldusi atvėriau duris ir įsistebeilijau į rudaplaukį. Jis nepakėlė galvos nuo kompiuterio kol garsiai netrinktelėjau durimis.
Leo atrodė kur kas geriau. Nors jam poilsio reikėtų ne tik nuo mokyklos, bet ir nuo tėvų kompanijos. Jis tam buvo per jaunas, ir nors akivaizdžiai suvokė ką daro jis turėtų mėgautis ir būti paaugliu. Nes dabar atrodė kaip trisdešimt penkerių metų vyras kuris neturi nieko kito kaip tik darbą.
- Labas, - prabilau ir atsikrenkščiau nes mano balsas skambėjo siaubingai.
- Kažkas nutiko?
- Taip, - priėjau prie kėdės ir susmukusi apsikabinau kelius. – Violai krepšinis nesiseka, o Ema aiškiai leido suprasti, kad neketina prakaituoti.
- Tai priversk ją prakaituoti.
- Tu man skolingas Leo, - mano balso tonas pakilo ir galiausiai vaikinas teikėsi pažvelgti į mane. – Tik dėl manęs ta blondinė vis dar yra internate, tad pasirūpink, kad ji per rungtynes bent jau nulaikytų kamuolį rankose.
- Tau viskas gerai?
Nuleidau galvą ir giliai įkvėpiau, atrodė jog bet kurią akimirką pravirksiu. Man to buvo per daug, norėjau atsigulti ir pamiegoti bent kelias valandas, bet negalėjau. Turėjau organizuoti helovyno šventę, ir nujaučiau jog būsiu visiškai viena.
- Aš pavargau, - prisipažinau.
- Ar tai kažkaip susyja su Dilanu?
- Ne, kodėl?
- Todėl, kad jis elgiasi taip lyg būtų kažką padaręs, - jis atsitraukė nuo stalo ir priėjęs prie manęs paėmė mano ranką. – Kas vyksta?
- Nežinau, - papurčiau galvą. – Ar aš tikrai su juo taip blogai elgiuosi?
- Ar man reikėtų jam trenkti?
- Ne, - šyptelėjau ir nusivaliau skruostus.
- Eik į tėvo poilsio kambarį ir pamiegok kelias valandas, tu pavargusi.
- Negaliu.
- Gali ir pailsėsi, tai ne prašymas.
- Ak, -atsidusau.
Spustelėjęs mano petį Leo pastvėrė sportinį krepšį ir išėjo pro duris. Įdomu kaip jam seksis priversti Ema žaisti krepšinį. Norėčiau pamatyti kuo viskas baigsis tačiau jis buvo teisus, man reikia pamiegoti, kitaip mano galva sprogs.
¡Ay! Esta imagen no sigue nuestras pautas de contenido. Para continuar la publicación, intente quitarla o subir otra.
