Internatas. Klasė - A ( BAIGTA)

50. Ema

Man patiko mano nagai, bet žinant Karoliną ji ras būdą kaip mane nutempti į sporto salę. Todėl dėl šventos ramybės ir savęs nusikirpau trumpai nagus. Dabar atrodau siaubingai. Net pačiai keista būti su trumpais nagais. Tarsi kažko trūksta.
Eve buvo pamokose todėl kambaryje buvau viena. Nuo kaklo nusisegiau grandinėlę ir pažvelgiau į prisegta raktą nuo dėžutės. Toje dėžutėje visi įrodymai apie Pyterį, bet jie ten ir liks. Pajutau šleikštulį burnoje nes vien mintis apie tą bjaurybę man sutampo skrandį. Tai ką jis padarė, kaip su manimi pasielgė. Aš nebuvau vienintelė jo auka, bet tikriausiai vienintelė kuriai tai nepatiko.
Sumirksėjau ir vėl užsisegiau grandinėlę. Nenorėjau tūnoti kambaryje. Man reikėjo prasiblaškyti, o biblioteka tam kuo puikiausiai tiko. Niekas manęs ten neieškos, kas pamanytų, kad tokia mergina kaip aš lankosi bibliotekoje?
Vos priėjau prie durų išgirdau beldimą. Nė nepagalvojusi atplėšiau duris ir žengiau du žingsnius atgal. Leo. Mano širdis iš karto pradėjo daužytis krūtinėje ir jeigu ne makiažas tai jis jau būtų pastebėjęs paraudusius mano skruostus. Tai kas nutiko jo bute, tiksliau tai kas vos nenutiko. Velnias aš vėl įsivaizdavau kai atsidūriau ant jo ir buvau palinkusi virš tų putlių lūpų...
- Baigei spoksoti? – jo lūpas nušvietė šypsena ir aš suraukusi antakius susidėjau rankas ant krūtinės.
- Ko nori?
- Tavęs nebuvo pamokose.
- Tavęs irgi, - vyptelėjau ir jis užtrenkė duris. – Nešdinkis iš mano kambario.
- Tavęs aš neišmečiau iš savo buto.
- Tai kas kita.
- Tikrai?
Jis žengė artyn, o aš sulaikiusi kvėpavimą nužvelgiau jo sportinę aprangą. Tie raudoni marškinėliai buvo pernelyg prigludę prie jo kūno. Tie raumenys, tvirtos rankos, platūs pečiai ir šaltas žvilgsnis privertė mane įsikąsti į lūpą ir tik tada prisiminiau, kad reikia kvėpuoti.
- Patinka ką matai? – kilstelėjo antakį jis ir aš gūžtelėjau pečiais.
- Mačiau ir geresnių.
- Tikrai?
- Ko nori, Leo?
- Tu žinai ko aš noriu, persirenk ir į sporto salę.
- Neketinu to daryti, - nusivaipiau ir jis per kelias akimirkas atsidūrė priešais mane.
- Manai aš juokauju?
Ne, aš žinojau, kad jis nejuokauja, bet man nuoširdžiai patiko tampyti liūtą už ūsų kol jie visiškai nutrūkdavo. Žinojau galimas pasekmes, bet vis tiek žaidžiau iki pat paskutinės akimirkos.
Leo pastvėrė mane už liemens, užsimetė mane ant savo peties ir pradėjo nešti. Gerai, šito nesitikėjau, tik ne to. Pradėjau muistytis ir trankyti kumščiais jo plieninę nugarą, bet jis nė nereagavo.
Galiausiai turėjau nustoti muistytis, ir rankomis prisidengti savo užpakalį nes sijonas buvo gerokai per trumpas. Ir mintis, kad Leo galėjo matyti mano apatinius visai nežavėjo.
Jis pastatė mane tik tada kai atsidūrėme sporto salėje. Mano plaukai buvo susivėlę, ir nujaučiau jog ant jo marškinėlių liko mano veido pudros.
Staiga jis metė rankšluostį man į veidą ir aš sutrikusi žengiau žingsnį atgal.
- Nusivalyk veidą, - paliepė jis. – Ir susirišk plaukus.
Pavarčiau akis, bet nuėjau į kambariuką ir šaltu vandeniu nusiploviau veidą. Gerai, kad tušas atsparus vandeniui. Jo rankšluostis parudavo ir aš nusviedusi jį ant žemes pažvelgiau į savo atvaizdą. Ant veido buvo keli spuogeliai, ant nosies turėjau šiek tiek strazdanų, ir nedidelį apgamą ant skruosto. Kaip ir visi turėjau veido problemų, nors jos ir nebuvo labai didelės tai tik dėl to jog kruopščiai prižiūrėjau savo veido odą.
Grįžau į salę kurioje Leo jau mėtė kamuolį į krepšį. Nesu žaidusi krepšinio, nesu net buvusi sporto pamokose.
Staiga Leo metė man kamuolį ir aš vos spėjau jį pagauti. Nedaug trūko jog jis trenktųsi man į veidą. Pasipiktinusi sviedžiau jam atgal ir to idioto veide atsirado šypsena.
- Pradėkim. – jis atsidūrė prie manęs ir parodė kelis judesius.
Negalėjau patikėti, kad tikrai tą darau, žaidžiu prakeiktą krepšinį su Leo. Neturėjau iš ko ir rinktis, man pabandžius pasprukti jis tiesiog mane pasigavo ir vėl atitempė į salės vidurį įbrukdamas kamuolį. Turėjau žaisti, ar bent jau pabandyti išturėti kamuolį jį varinėjant.
- Tau trukdo plaukai, - jis žengė prie manęs ir kamuolys išslydo man iš rankų.
- Aš neturiu jokio plaukų raiščio, - sumurmėjau kai jis pirštais sukėlė mano plaukus.
- Pabūk čia ir nebandyk pradingti, nes kai susirasiu liksi čia iki pat dešimtos vakaro.
Suspaudžiau kumščius ir nulydėjau Leo. Vaikinas išėjo iš salės palikdamas mane vieną ir aš svarsčiau kiek laiko turiu. Galėčiau pabandyti pasprukti, bet vargu ar toli nubėgčiau.
Man buvo karšta, prasegiau dar dvi palaidinės sagas ir pradėjau vėdintis rankomis. Buvau suprakaitavusi ir drabužiai ant mano odos nemaloniai dirgino visą kūną. Visgi reikėjo būti protingesnei ir persirengti, bet dabar to padaryti negalėjau. Vargu ar Leo sutiktų grįžti į kambarį.
Vaikinas pasirodė po minutės. Rankose laikydamas savo juodą kaklaraištį jis prisiartino prie manęs ir suėmęs mano plaukus juos surišo. Jis surišo mano plaukus savo kaklaraiščiu. Žvelgiau į jo krūtinę bijodama pakelti akis. Kai jis man surišo plaukus atsitraukė ir paėmęs kamuolį metė į krepšį. Nesvarbu iš kur taikydavosi, jis visada pataikydavo.
Kai vėl gavau kamuolį jau žinojau ką daryti. Jis nebandė jo iš manęs atimti, jam buvo kur kas svarbiau jog nepaleisčiau kamuolio ir sugebėčiau jį perduoti. Taip ir mėčiau, bėgiojau kol galiausiai paskaudo visus mano kūno raumenis. Nebesugebėdama daugiau pastovėti ant kojų susmukau ant žemės ir atsigulusi užsimečiau ant akių ranką. Mano širdis taip stipriai daužėsi, skruostai degė, o kūnas dilgčiojo nuo patirto krūvio.
- Kaip tu? – atsisėdo šalia Leo, ir patraukė mano ranką. – Ema, gerai jautiesi?
- Taip, tik skauda viską.
- Tau reikia atsigerti, nejaugi niekada nesi sportavusi?
- Apsipirkinėjimas skaitosi? – kilstelėjau antakį ir atsisėdusi pajutau kaip man darosi bloga. – Man atrodo sportas kenkia mano sveikatai.
Leo nubėgo atnešti butelį vandens ir grįžęs ištiesė man. Nugėrusi puse buteliuko nuleidau galvą ir giliai įkvėpiau. Pabandžiau atsistoti, bet keliai sulinko ir vaikinas vos spėjo mane sugauti. Atsargiai vėl paguldęs jis palinko artyn. Sumirksėjusi suvokiau jog jis ant manęs. Jo kojos lietė mano apnuogintas kojas, jo rankas buvo man prie šonų.
- Atleisk, regis perspaudžiau, - sušnabždėjo jis ir aš negalėjau atitraukti savo akių nuo jo lūpų. Regis kraustausi iš proto. 
- Ar aš tau patinku? – išsprūdo klausimas iš mano lūpų, bet jau buvo per vėlu jį susigražinti.
- Tave būtų sunku nepastebėti, - atsakė jis nenutraukdamas akių kontakto.
- Klausiau ne to.
- Žinau.
- Tai? – kilstelėjau antakius ir jis palinko dar arčiau. - Gerai, paklausiu kitaip. Aš tau patinku dėl to jog esu Mongomer?
Akimirką jis tylėjo ir aš net maniau, jog į mano klausimą jis neatsakys.
- Tavo pavardė man sukelia tik galvos skausmą. – sušnabždėjo ir jo pirštai perbraukė per mano skruostą. – Tu protinga, graži, ir tikriausiai vienintelė kuri gali išvesti mane iš proto.
- Tu vis dar neatsakei.
Ištiesiau rankas ir apkabinusi jo kaklą pakėliau galvą ir negalvodama ką darau pabučiavau Leo. Iš pradžių tik priglausdama savo lūpas prie jo, bet man reikėjo daugiau. Norėjau pajusti daugiau todėl pravėriau lūpas ir vėl pabandžiau. Kažkuri mano smegenų dalis vylėsi, kad jis mane atstums, pasitrauks, bet jo lūpos prasivėrė ir aš pajutau kaip jo liežusi perbraukia per mano dantis. Po akimirkos mudu bučiavomės, karštai stipriai prilipę vienas prie kito ir man pradėjo trūkti oro.
Staiga Leo atplėšė savo lūpas, bet įsikibęs į mano liemenį pakėlė ant kojų. Nežinia dėl bučinio ar per didelio krūvio, mano keliai sulinko ir tik dėl greitos vaikino reakcijos neatsidūriau ant žemės. Jis stipriai mane prispaudė prie savo kūno, mudu abu buvome suprakaitavę. Mano marškinėliai permirkę, jaučiau kaip nemaloniai jie prilipę prie mano kūno, bet nei vienam iš mūsų tai netrukdė.
- Nori, kad nuneščiau tave į kambarį? – jo balsas buvo duslus, pirštai švelniai braukė per mano nugarą ir man buvo sunku galvoti.
- Ne, nenoriu į kambarį, - staiga suvokusi ką pasakiau pakėliau akis į jį. – Turiu omenį aš galiu pati.
Dabar norėjau sau gerai trenkti į veidą. Suspaudusi jo marškinėlius norėjau nuo jo atsiplėšti, norėjau jį pabučiuoti, norėjau...
- Ar tikrai gerai jautiesi?
- Ne, taip. – sumurmėjau ir jis atsargiai atitraukė savo rankas.
- Tavo marškinėliai, - sušnabždėjo jis ir aš pažvelgiau į baltus permirkusius marškinėlius per kuriuos galėjau matyti savo raudoną liemenėlę.
Leo pastvėrė mane už rankos ir nusitempė į vaikinų persirengimo kambarį. Iš savo spintelės ištraukė švarius baltus maršinius ir ištiesė man. Kaip kokia idiotė kilstelėjau antakius visiškai nesuvokdama ko jis iš manęs nori.
- Apsirenk, nenoriu, kad taip eitum per visą internatą.
- Ačiū, - padėkojau ir nusisukusi įėjau į merginų kambarį. Nusimetus prakaituotus marškinėlius apsirengiau jo ir susisegusi grįžau į sporto salę, bet Leo jau nebebuvo.