Internatas. Klasė - A ( BAIGTA)

52. Viola

Vakar visą vakarą pralijo ir mums teko atidėti pasivaikščiojimą ir sėdėti namuose. Rytas irgi nebuvo geresnis. Maniau Ema numirs iš nuobodulio, bet ji neatrodė nuobodžiaujanti. Kartu su mama ir Ema prikepėme sausainių ir keksiukų. Susėdę svetainėje su kava pradėjome žaisti, o mama su tėčiu susiglaudę tyliai mus stebėjo.
- Laimėjau! – pareiškė Ema ir mano brolis susinervinęs numetė kortas.
- Kaip po velnių tu vėl laimėjai? – pasipiktino jis persibraukdamas savo plaukus. – Aš niekada nepralaimiu šio žaidimo.
- Šona, žodynėlis, - pagrūmojo pirštu mama ir aš pradėjau kikenti.
- Kadangi pralaimėjai, eisi su mumis apsipirkti, galėsi nešti mano krepšius, - mirktelėjo blondinė ir brolis išsitiesė ant žemės.
- Koks skirtumas tai tik keli maišeliai.
- Keli? – kilstelėjau antakį ir Dilanas pradėjo juoktis. – Nenuvertink Emos. Ji apsipirkinėjimo karalienė.
- Man atrodo aš turiu kai kur būti, - brolis staiga atsistojo, bet šviesiaplaukė apsivijo jo kaklą ir privertė Šoną sustingti.
- Nė nebandyk bėgti, pralaimėjai todėl dabar tu mano.
- Sakai aš tavo? – brolis žavingai nusišypsojo ir aš suvokiau jog jiedu flirtuoja. O dieve, jam tikrai patinka Ema.
- Šonai, atsargiau. – perspėjo jį Dilanas. – Nes tavo konkurentas bus Leo.
- Juokauji? – jo veide atsispindėjo nuostaba susimaišiusi su baime. – Gerai, lelyte, kad ir kokia graži esi nenoriu problemų. Nešiu aš tavo pirkinius, bet tik tiek.
- Puiku, to ir norėjau, - pakštelėjusi jam į skruostą Ema atsitraukė ir ištiesė man ranką. – Jau nebe lyja, manau turėtume eiti į miestą kol dar šviečia saulė.
Ji buvo teisi, todėl nulėkėme į mano kambarį persirengti ir visi keturi patraukėme į miestą. Džiaugiausi jog ir Dilanas čia. Vaikinui aiškiai reikėjo poilsio nuo internato ir Karolinos. Dabar jis daugiau šypsojosi, juokavo ir net kartu su mano broliu ir tėčiu praleido  garaže prie vieno iš Šono motociklų.
Patraukėme į miesto centrą, ten buvo daugybę prabangių parduotuvių kurias norėjo aplankyti Ema. Nuoširdžiai pasakius man visai patiko leisti laika su ja. Ji taip pat manęs klausėsi apie mano mamos organizuojamas šventes ir labdaros renginius. Dabar ji neatrodė tokia pasipūtusi ir arogantiška.
- Ta suknelė kaip tik tau, - ji žvilgsniu parodė į vitrinoje pastatyta manekeną su gražia melsvos spalvos suknele. – Bet kita vertus tu gražiai atrodai ir su džinsais bei palaidine. O ta suknelė man, eime, aš noriu pasimatuoti.
- Ar dar ilgai? – sumurmėjo Šonas ir Dilanas nusijuokė.
- Jos tik pradeda.
Ema nusitempė mane į parduotuvę, o vaikinai liko sėdėti ant suoliuko. Blondinė pastvėrusi suknelę nuėjo į kabiną, o aš pradėjau dairytis kažko sau. Radau kelias dailes palaidines, taip pat odinį sijoną kuris buvo trumpas visai kaip Ema nešioja. Šyptelėjusi paėmiau savo dydį ir ketinau susimokėti, bet pastebėjau merginas iš savo senos mokyklos.
Iš pradžių merginos manęs nepažino. Tačiau įsižiūrėjusios jos išplėtė akis ir nuvėrusios mane pradėjo kikenti. Suspaudžiau pirštus ir nuleidau galvą. Žinoma jos mane prisiminė, juk aš buvau ta atsiskyrėlė, ta iš kurios visi šaipėsi nes nebuvau tokia kokia kaip jos. Nekenčiau patyčių, nekenčiau jog žmonės draugauja tik su populiariais arba tik todėl jog jie turi daugiau pinigų.
Suspaudžiau lūpas ir bandžiau neklausyti, bet merginos tyčia kalbėjo pakankamai garsiai. Nujaučiau jog net ir už manęs esančios merginos viską aiškiai girdi.
- Vio, ačiū, kad užėmei man vietą. – Ema užėjo už manęs ir atsisukusi nužvelgė mano drabužius. – Puikus skonis, man patinka.
- Ji tikriausiai negirdėjo kas tokia yra Viola Heil, - sukikeno tamsiaplaukė kuri buvo atsisukusi į mudvi su Ema. – Jeigu žinotų bėgtų nuo jos kaip nuo blusų.
- O dieve, tu turi blusų, - atsisuko Ema į tamsiaplaukę, o ta išsižiojusi akimirką negalėjo pratarti nė žodžio.
- Turėjau omenį, - bandė paaiškinti mergina, bet Ema iškėlė ranką.
- Jeigu turi blusų, dink iš eilės.
- Ji Viola Heil, - ji bedė pirštu į mane ir aš norėjau susigūžti.
- Tikrai? O aš Ema Mongomer, ir ką? Ji šimtą kartų geresnė už tave. Tik pažvelk į save, apgailėtina mergaitė kuri jaučiasi geriau kai tyčiojasi iš tokių kaip ji. Esi niekas, tik pilka masė kuri nori būti tokia kaip ji.
- Aš, - sumurmėjo mergina nenustodama žvilgčioti tai į mane tai į Emą.
Staiga ji pasitraukė iš eilės ir numetusi drabužius dingo iš parduotuvės. Šyptelėjau šviesiaplaukei kuri mane apgynė. Ji jau ne pirmą kartą stoja manęs ginti. Norėjau sužinoti ar tai tik dėl to jog priklausau klasei – A.  Tačiau bijojau sužinoti tiesą. Nesvarbu. Šis mažas incidentas nesugadins man nuotaikos.
Su Ema aplankėme dar dešimčia parduotuvių. Prisipirkome naujų batelių, drabužių, aksesuarų ir galiausiai patraukėme į kavinę. Abi negalėjome nustoti juoktis nes vaikinų veidai atrodė apgailėtinai. Ema nenustojo erzinti Šono ir man net pasirodė, kad broliui ji visai patinka. Žinojau pradžioje jo nuomonę apie šviesiaplaukę. Jis kaip ir dauguma kitų girdėjo kokia Ema yra. Ji prastai mokėsi, įsiveldavo į nemalonumus, ji galėdavo suvilioti bet kurį jai patikusį vaikiną. Ji manipuliuodavo kitais ir net skatino patyčias. Tačiau pabuvus kelis mėnesius su ja mačiau visai kitokia Emą.
Ji gerai mokėsi, ji mokėsi net geriau nei kas nors būtų galėjęs patikėti ir ji lygiavosi kartu su Leo. Jos charakteris buvo stiprus ir ji niekada neleisdavo niekam jos stumdyti. Ji niekada neskatino patyčių internate, ji mane apgynė kai galėjo visiškai sužlugdyti. Ir tai ką ji daro su Leo ir Krisu buvo du skirtingi dalykai. Ji troško palikti internatą, norėjo namo kaip ir aš. Tačiau ji šypsojosi, nuoširdžiai juokėsi ir žvelgiant į ją suvokiau vieną. Jos gyvenime kažkas nutiko, kažkas kas pavertė ją tokia stiprią.
Šyptelėjusi broliui norėjau ką nors juokingo leptelėti, bet mano dėmesį patraukė šviesiaplaukis vaikinas. Mano akys išsiplėtė ir pajutau kaip stipriai pradeda plakti širdis. Aironas, jis čia.
Akimirksniu atsistojau ir priėjau prie staliuko kur vaikinas sėdėjo su dailia šviesiaplauke. Mergina atrodė miela, o jos ranka skaudė Airono ranką.
- Aironai, - ištariau vaikino vardą ir tas lyg papurtytas atsistojo. Jo veide švietė nuostaba, o mano širdis nenustodama daužėsi krūtinėje.
- Viola, ką čia darai?  - jis pažvelgė į mane, o tada į sėdinčią merginą kuri visiškai nesuvokdama kas vyksta kilstelėjo antakius. – Maniau tu internate.
- Atvažiavau savaitgaliui, - žodžiai nuskambėjo kažkaip keistai, šaltai. – Kas ji?
Akimirką jis pažvelgė į šviesiaplaukę, o tada į mane. Jo akyse mačiau baimę ir jis nežinodamas ką pasakyti tik persibraukė pirštais per savo plaukus.
- Nesitikėjau, kad tave pamatysiu. – atsiduso jis ir vėl atsisėdo. – Tai mano mergina, Alicija.
- Mergina, - sušnabždėjau suspausdama kumščius, o tuomet prie mūsų priėjo Ema su Šonu. – Smagu, jog judi pirmyn.
- Viola, mudviem reikėtų pasikalbėti, bet ne čia. -  Tarstelėjo blondinas, bet aš nenorėjau kalbėtis. Mudu teoriškai neišsiskyrėme. Jis tiesiog pakeitė mane kol buvau išvykusi. – Viola, leisk man paaiškinti.
- Kas čia darosi? – paklausė Alicija ir aš pajutau kaip akyse pradeda kauptis ašaros.
- Pasakyk jai tiesa, - ištarė Šonas atsidūręs prie mano šono. – Pasakyk, jai.
- Aš... 
- Jis prieš prasidedant mokslo metams susirado mane ir pasakė, jog paliks tave jeigu jam duosiu penkis tūkstančius.
- Ką? – negalėdama patikėti pažvelgiau į Šoną.
- Jis su tavimi buvo tik dėl pinigų, tikriausiai dabar jis naudojasi šią mergina. – išrėžė brolis ir Aironas atsistojęs ketino paliesti mane, bet tuomet Ema jam trenkė per veidą.
- Tu apgailėtinas, - sušnypštė mergina, o iš mano akių jau ritosi ašaros. – Eime Viola, visgi tu turi Krisą ir Niką.
Ema suspaudė mano ranką ir pradėjo tempti mane tolyn. Norėjau kuo greičiau grįžti namo ir išsiverkti. Norėjau užsidaryti ir verkti tol kol nebeliks ašarų. Aš jį mylėjau, jis buvo mano vaikinas, aš juo pasitikėjau, o jis... jis buvo su manimi tik dėl pinigų... kaip ir jie visi... aš vėl buvau viena, pažeidžiama ir sugniuždyta... norėjau, kad šis košmaras pagaliau baigtųsi. Norėjau nebūti Viola Heil.