Internatas - Elitinė mokykla kurioje egzistuoja kitokios taisyklės. Šeši išrinkti mokiniai priklausantys klasei A. Talentingi, protingi ir už viską atsakingi. Ema Mongomer, aikštinga blondinė. Viola Heil, - švelni bei jautri mergina. Karolina Saliva...
Praėjo beveik visa savaitė ir rytoj šeštadienį bus sutrumpintos pamokos, tam, kad vakare galėtume pasidžiaugti helovyno švente. Rytoj galėsime nevilkėti uniformų nuo pat ryto, todėl nekantravau kuo greičiau apsirengti savo kostiumą. Aš ketinau būti elementų valdytoja. Princesė Koralė iš istorijos „Juodojo drakono metai“ Karolina man padėjo rasti tamsių plaukų peruką, ir kontaktinius lęšius. Radau net nuostabią suknelę kuri priminė viduramžius, bet buvo tokia daili jog troškau pati atsidurti tame magiškame pasaulyje.
Nikas nenorėjo dalyvauti šventėje, bet kai Leo su juo pasikalbėjo, galiausiai jis paprašė mano pagalbos. Akivaizdu jog jis mažai skaito knygų, o tuo labiau fantastiką, todėl ilgai negalvodama pati išrinkau jam veikėja iš knygos.
Kiek žinojau, Karolina nusprendė būti vampyrų medžiotoja, o Ema fėjų princesė, nors buvau tikra jai būtų kur kas labiau tikę būti Gabrielė iš istorijos „Pamiršta svajonė“ nujaučiau jog jos abi puikiai sutartu. O ir nereikėtų pernelyg keisti savo išvaizdos. Abi šviesiaplaukės mėlynakės.
Nuskambėjęs skambutis privertė galiausiai atsikvėpti ir aš šyptelėjusi jau nekantravau grįžti į savo kambarį.
- Viola, turi minutėlę? – sustingusi akimirką sulaikiau kvėpavimą ir pažvelgiau į Krisą.
Visą savaitę kaip įmanydama aš jo vengiau. Brolis man minėjo, kad jiedu yra draugai jau labai seniai, bet kuo daugiau apie tai galvojau tuo daugiau radau spragų savo galvoje. Kažkas buvo ne taip, tik aš nežinojau kas.
Nenoriai atsisėdau ant kėdės ir stebėjau kaip kiti palieka klasę. Žvilgtelėjau į vaikiną kuris nusiėmęs akinius atsirėmė į pirmą suolą ir susidėjęs rankas ant krūtinės pažvelgė į mane.
- Kalbėjausi su Šonu, - pradėjo jis ir aš kilstelėjau antakius į viršų. – Jis nepritarė tam, bet aš norėjau, kad tu žinotum.
- Žinočiau ką?
- Jog mes nesame nepažystami, mudu ankščiau labai dažnai leisdavome laiką kartu.
- Ne tu kažką...
- Viola, - pertraukė jis mane. – Ką pameni per savo penkioliktą gimtadienį?
Suspaudžiau lūpas nes tai buvo skausminga prisiminti. Aš patekau į avarija, Šonui nieko nenutiko, o aš stipriai susitrenkiau galvą. Tada ir susipažinau su Aironu.
- Toje mašinoje buvau ir aš, - nesulaukęs mano atsakymo ištarė jis. – Šonas paslapčiomis paėmė tavo mamos automobilį ir mes visi trys nuvažiavome į parką kuriame vyko šventė. Kai gižinėjome atgal, į mus trenkėsi girta moteris.
- Ką nori pasakyti? – mano širdis pradėjo trankytis greičiau ir aš akimirksniu atsistojau.
- Tu visada leisdavai laiką su mumis. Tu ir aš, visada buvome kartu, mudu buvome daugiau nei draugai, o po avarijos tu negalėjai manęs prisiminti, o kai bandžiau tau pasakyti kas esu, tau prasidėjo priepuolis. Tada ir nusprendėme jog geriau jeigu aš pradingsiu iš tavo gyvenimo.
Susirinkau daiktus ir pasitraukiau nuo suolo. Jis ką tik man pasakė, jog mudu buvome pažystami. Jog visą laiką žinojo kas aš esu. Stipriai suspaudžiau kumščius svarstydama ar tarp mūsų kas nors buvo romantiško. Žvelgiau į jį ir bandžiau suprasti ką dar jis slepia.
- Ar mudu, - sušnabždėjau negalėdama užbaigti sakinio. – Draugavome?
- Nepavadinčiau to draugavimu, bet mudu daug ir dažnai leisdavome laiką kartu ir. – jis ištiesė ranką ir palietė mano skruostą. – Mudu bučiuodavomės, bet tik tiek ir aš..
- Gana, - pasitraukiau nuo jo iškeldama rankas. – Daugiau nieko nesakyk. Nenoriu girdėti.
- Viola, paklausyk manęs. – paprašė jis, bet aš pradėjau eiti iki durų.
- Krisai, kad ir kas tarp mūsų buvo, aš nepamenu, aš nesu ta pati mergina nuo tada kai pabudau ligoninėje ir niekada nebūsiu. – Giliai įkvėpusi persibraukiau pirštais per savo trumpus plaukus ir atvėriau duris. – Man patinka Nikas.
- Aišku, - ištarė jis akimirksniu nusisukdamas.
Uždariau duris ir pradėjau eiti. Jaučiau krūtinėje keistą skausmą, bet ignoruodama jį patraukiau ant mokyklos stogo. Man reikėjo oro, reikėjo pabūti vienai ir viską apgalvoti. Skausmas nemažėjo, o ašaros pačios pradėjo riedėti skruostais žemyn.
Vos atplėšiau duris į mane padvelkė šaltas vėjas ir aš akimirką sulaikiau kvėpavimą. Mano plaukai pradėjo blaškytis ir aš žengiau kelis žingsnius į priekį ir staiga sustojau. Mano ausis pasiekė smuiko melodija kuri po truputį sušildė mano sielą. Mano kvėpavimas nurimo, ir aš žengusi arčiau pradėjau dairytis Niko. Tik jo muzika sugebėdavo mane nuraminti, tik jo melodija galėdavo vėl mane pažadinti iš keisto transo.
Jis stovėjo kitoje pusėje. Nusisukęs juo manęs jis griežė smuiku ir atrodė lyg plauktų jūroje. Jo ilgus šviesius plaukus draikė vėjęs, bet jam tai nerūpėjo. Jis judėjo taip lengvai, jog aš neištvėrusi ištraukiau savo eskizų lapus ir pradėjau piešti.
Bėgo minutės. Vieną melodija keitė kita, o aš toliau piešiau magija kurią galėjau jausti. Kai galiausiai vaikinas nustojo griežti, pasisuko į mane ir jo veide atsirado plati šypsena. Suspaudžiusi lūpas nedrąsiai šyptelėjau ir vėl įsmeigiau akis į piešinį. Mano pirštai buvo sustingę nuo šalčio, bet aš nenorėjau sustoti.
- Norėčiau kopijos, - pakėliau galvą aukštyn ir paleidau pieštuką iš savo rankų.
- Nikai, aš. – sumirksėjusi iš karto išplėšiau lapą ir jį sulamdžiau. – Atsiprašau, tai tik kvailas piešinys, - sumurmėjau, bet jis pastvėrė gniužulą ir jį atlankstė.
- Man jis patinka, - jis prisėdo šalia ir palietė mano pirštus. – Čia šalta, gal turėtume eiti į sodą? – pasiūlė jis ir aš dvejodama galiausiai linktelėjau.
Mudu pradėjome eiti, bet Nikas buvo keliais žingsniais atsilikęs. Po to kas nutiko per mokytojų dieną jis vengė mane paliesti. Nors ir padėjo treniruotis krepšinio varžyboms, bei nepaliko manęs kai nuvykome į kitą akademija, jis daugiau manęs nepalietė. O aš kuo toliau tuo labiau negalėjau atitraukti akių nuo jo.
Paliečiau trumpus savo plaukus ir įėjus į sodą iš karto pasijutau geriau. Čia buvo šilta, nes aplinka buvo įstiklinta. Mums einant iki pavėsinės netyčia prisiliečiau prie jo pirštų ir sutrikusi iš karto atšokau lyg būčiau nusiplikiusi karštu vandeniu. Tai kvaila.
- Nori kavos? – pasidomėjo jis kai susmukau ant sofos.
- Ne, šiandien per pietus jau geriau. – išsitraukiau eskizus, ir Nikas palinko į priekį.
Galėjau jausti kaip vaikinas kvėpuoja į mano plaukus ir aš sulaikiusi kvėpavimą pažvelgiau į jo žalias akis. Jis ištiesė pirštus ir nubraukė kelias mano tamsias sruogas. Ir tą akimirką prisiminiau jog turiu kvėpuoti.
Pati nežinau kas man užėjo. Aš taip nesielgiu, tik ne aš, tačiau nuvijusi visas kvailas mintis pasilenkiau prie jo ir pabučiavau. Maniau jis akimirksniu atsitrauks, pabėgs nuo manęs, gal net gi to ir tikėjausi, bet kai jis prisišliejo arčiau ir atsakė į mano bučinį nustojau galvoti.
Nikas švelniai suspaudė mano skruostus, o aš apsivijau jo kaklą ir troškau jog ši akimirka trūktu amžinai. Kai atsidūriau ant nugaros jis atsisėdo ant mano kojų ir jo lūpos nuslydo per mano kaklą žemyn. Stipriai suspaudžiau lūpas, bet nesugebėjau sulaikyti kylančio savo balso. Garsiai atsidususi prisitraukiau jį arčiau ir vėl pabučiavau.
Pasigirdo švelnus kikenimas ir mudu abu sustingę akimirksniu atsiplėšėme vienas nuo kito. Sunkiai įkvėpdama pažvelgiau į priešais stovinčią Ema su Leo ir pajutau kaip mane užlieja gėda. Nesitikėjau būti užklupta.
- Na jau, nesiliaukit, - viptelėjo ji, - aš tik spragėsių atsinešiu.
Nikas akimirksniu pakilo ant kojų ir sunkiai gaudydamas orą persibraukė pirštais per savo šviesius plaukus.
- Viola, viskas gerai? – paklausė Leo ir aš greitai linktelėjau.
- Mes tik, - prikandau lūpą ir Ema kumštelėjo vaikiną.
- Aš ieškojau tavęs, bet jeigu tu užsiėmusi, pasikalbėsime vėliau. – Ema mirktelėjo, bet aš greitai papurčiau galvą.
- Aš jau eisiu, - pažvelgė į mane Nikas ir nusišypsojo. – Pasimatysime rytoj, Viola?
- Žinoma, - nedrąsiai linktelėjau ir prie jo priėjusi Ema apkabino ir kažką sušnabždėjo jam į ausį.
Atsisveikinusi su Leo, šviesiaplaukė patraukė prie manęs ir susmukusi šalia kilstelėjo antakius. Giliai įkvėpusi atsidusau ir papasakojau viską kas nutiko, taip pat ir tą dalį su Krisu. Ji nenutraukdama manęs klausėsi, o kai baigiau pasakoti galiausiai sunėrė savo pirštus ir įsmeigė žvilgsnį į tolį.
- Gerai padarei dėl Kriso, - galiausiai ištarė ji ir aš kilstelėjau antakius. – Prieš pora savaičių jis man papasakojo kodėl sekioja tave iš paskos.
- Tikrai? – negalėjau tuo patikėti, bet mergina tik linktelėjo. – Kodėl jis tau papasakojo?
- Nes mudu puikiai sutariame? Be to man patinka erzinti Karolina, nors dabar jau manau jai neberūpi, - gūžtelėjo pečiais ji. – Be to, ankščiau jis buvo mano ir Karo auklė ir man smagu su juo leisti laiką.
- Jis turėjo man pasakyti ankščiau.
- Žinoma turėjo, bet dabar nieko nepakeisi. Ar jau viską turi helovynui?
Šyptelėjusi linktelėjau ir ištiesiau savo eskizą kuris prilygo nuotraukai. Ema negalėjo atsigrožėti ne tik mano piešimo talentu, bet ir būsimu kostiumu kuris iš ties atrodė nerealiai.
اوووه! هذه الصورة لا تتبع إرشادات المحتوى الخاصة بنا. لمتابعة النشر، يرجى إزالتها أو تحميل صورة أخرى.
