Internatas. Klasė - A ( BAIGTA)

64. Ema

Grįžome visi pas Karolina. Nikas su Viola dar kurį laiką pabuvo, o tuomet sugrįžo į internatą. Nenorėjau trukdyti todėl patraukiau į lauką ir iš karto susidūriau su Krisu. Atsitrenkusi į vaikino krūtinę žengiau žingsnį atgal ir pasitryniau kaktą. Jau norėjau išplūsti jį kai laiku susigriebiau. Jeigu būčiau žiūrėjusi kur einu, nebūčiau atsitrenkusi į tamsiaplaukį.
Po susitikimo su Leo vis dar jaučiausi apsvaigusi. Aišku neskaitant tos dalies kai apsimetėme sekliais. Karolina visiškai susimovė ir tegu džiaugiasi jog nevažiau jai per veidą.
- Labas, - pakėliau galvą ir nužvelgiau Krisą. – Neužgavau tavęs?
- Ne, aš tiesiog nematoma, - vyptelėjau ir jau norėjau pro jį praeiti, bet jis mane sustabdė.
- Palauk, man perdavė šitai, - jis iš savo segtuvo ištraukė juodą voką ir man pasidarė silpna. – Prašė jog perduočiau.
Suėmiau juodą voką ir sulaikiusi kvėpavimą spoksojau į jį. Kūnas pasidarė toks šaltas tarsi kambaryje būtų nukritusi temperatūra. Man pradėjo drebėti pirštai, o kojos linko. Sumirksėjau ir netvirtai žengiau atgal. Krisas pastvėrė mane už riešo, o tuomet jo ranka atsidūrė ant mano liemens prieš pat kojoms mane apleidžiant. Sugavęs jis  prisitraukė prie savęs, o aš įsikibau pirštais į jo marškinius ir pajutau kaip pradeda tekėti ašaros.
- Ema, kas vyksta? – paklausė jis ir aš išgirdau balsus kurie vis garsėjo.
- Karo negali manęs tokios pamatyti, - sušnabždėjau ir Krisas dvejodamas nusivedė mane į virtuvę ir pasodino ant kėdės.
- Krisai, grįžai. – įėjo Karolina ir aš džiaugiausi jog sėdėjau nusisukusi nuo jos. – Mes su Dilanu nusprendėm nulėkti iki parduotuvės, Ema, nori kartu?
Stipriai suspaudžiusi lūpas papurčiau galvą, nes jeigu dabar prabilsiu ji suvoks jog kažkas negerai.
- Aš norėjau Emai parodyti naujas knygas, mes lyg ir susitarėm jau, - ištarė Krisas ir aš iškėlusi ranką pamojavau.
- Gerai, - kiek nepatikliai ištarė ji.
Jai išėjus pratrūkau. Susikėlusi kelius apsikabinau juos ir nuleidau galvą. Krisas priklaupė šalia ir apkabino mane. Kelias minutes prakūkčiojusi galiausiai nuo jo atsitraukiau ir jau ketinau eiti, bet jis sugriebė mano riešą.
Pažvelgiau į Krisą. Žinojau jog jis turi klausimų, bet aš negalėjau jam pasakyti tiesos. Viskas buvo pernelyg sudėtinga. Žvelgiau į jo akis ir troškau jog mano gyvenimas būtų paprastesnis.
- Kas yra tame voke?
- Nieko, - papurčiau galvą ir sugniaužiau rankoje laikomą voką.
- Nepaleisiu tavęs kol nepaaiškinsi kas vyksta. – jis prisitraukė mane arčiau ir pirštų galiukais pakėlė mano smakrą. – Ema aš visiškai rimtai, arba tu man pasakysi, arba aš atimsiu ir perskaitysiu.
- Ne, - sušnabždėjau apimta siaubo. – Krisai, prašau.
- Aš padarysiu mums arbatos, nueisime į mano kambarį ir tu man papasakosi kas vyksta. – jis stipriai suspaudė mano kitą ranką ir ištraukė voką. – Kitaip aš pats tai perskaitysiu.
Išsižiojau protestuoti, bet nei vienas žodis nepaliko mano burnos. Ašaros ir toliau riedėjo ir aš nusisukusi persibraukiau pirštais per savo plaukus. Jis negali atidaryti to laiško, aš net pati nežinojau kokių bjaurybių šį kartą prirašė Pyteris. Netroškau jog Krisas sužinotų, bet pažvelgus į jį suvokiau jog jis nepaleis manęs.
Galiausiai linktelėjau. Atsisėdusi laukiau kol jis paruoš arbatą, o tuomet kartu nuėjome į jo kambarį. Šį kartą čia nesimėtė drabužių, o ir stalas buvo sutvarkytas. Nedrąsiai žengiau į vidų ir atsisėdusi ant lovos prisitraukiau kelius. Galėjau suregzti kokį melą, bet jis visada galėtų atidaryti voką ir perskaityti jo turinį, o gal ten dar buvo mano nuotraukų.
Krisas ištiesė puodelį ir aš drebančiais pirštais jį suspaudžiusi nusišluosčiau akis. Vaikinas atsisėdo ant kėdės priešais mane rankose vis dar laikydamas voką.
- Tikriausiai nepatikėsi jeigu pasakysiu, kad laiškas nuo tėčio? – mano balsas buvo kimus, o Krisas žvelgė į mane taip lyg matytų kiaurai.
- Aš manau, jeigu mano mama nebūtų nustojusi mūsų vežioti pas tave, mudu būtume geriausi draugai.
- Gal, - gūžtelėjau pečiais vis dar žiūrėdama į savo puodelį.
Nežinojau nuo kuo pradėti, todėl pirmą paprašiau jo perskaityti laišką. Iš pradžių jis skaitė garsiai, o po to nutilo. Jo veide išvydau siaubą, ir jis kurį laiką tylėjo, o tuomet liepė paaiškinti.
Bandžiau kalbėti, bet mano balsas vis užlūždavo, o iš akių pasipildavo vis naujų ašarų. Man buvo sunku garsiai tai ištarti, bet kuo artėjau prie to ką man padarė Pyteris, tuo jaučiausi purvinesnė. Man kalbant vėl galėjau jausti tos šlykštynės rankas ant savo kūno, vėl mačiau jo veidą. Kiekvienas jo prisilietimas lyg nematomas randas ant mano kūno. Jaučiausi tokia šlykšti, sudarkyta, purvina. Kuo daugiau kalbėjau tuo labiau troškau mirti. Jis sugadino mano gyvenimą, atėmė iš manęs džiaugsmą. Aš daugiau niekada negalėsiu būti tokia kaip ankščiau.
Tam, kad nepalūžčiau turėjau užsiauginti šarvus, užsidėti kaukes ir virsti kažkuo kitu. Privalėjau išmokti apsiginti, išmokti tapti stipresne nes nenorėjau daugiau verkti. Bet dabar viską papasakojus Krisui norėjau tik susigūžti ir pranykti.
Man baigus kalbėti, Krisas ištraukė iš mano rankų puodelį ir padėjęs ant stalo prisėdo šalia. Jis labai atsargiai mane apkabino ir laikė tol kol nusiraminau.
Girdėjome kaip grįžo Karolina su Dilanu ir sustingusi įsistebeilijau į duris. Buvau tikra, jog tamsiaplaukė įsiverš į kambarį, o tada pamatys mane tokia.
Krisas greitai atidarė savo nešiojamą kompiuterį ir įjungęs filmą jį prasuko. O tuomet atsistojo ir išėjo iš kambario palikdamas mane vieną. Nežinojau ką galvoti. Bijojau net pagalvoti, jog jis pasakys viską savo sesei, tačiau jeigu taip nutiks nieko negalėsiu padaryti.
Po dešimties minučių vaikinas grįžo su spragėsiais ir buteliu kolos. Užtrenkęs duris jis padėjo ant stalo ir priėjęs prie manęs atsisėdo šalia.
- Ema, privalai kreiptis į policija, - ištarė jis ir aš giliai įkvėpusi papurčiau galvą.
- Negaliu, - sušnabždėjau ir vos nepaspringau oru. – Prižadėjai niekam nesakyti, prašau.
- Tai ką jis padarė, - jis stipriai suspaudė lūpas ir papurtė galvą. – Jis privalo atsiimti už viską ką tau padarė, Em.
- Manai kas nors manimi patikės? – kilstelėjau antakius atsistodama. – Pažiūrėk į mane, Krisai. Visi patvirtins jog aš pati ant jo užlipau.
- Dieve tu buvai tik aštuntokė. Jis tavimi pasinaudojo, ar supranti tai? Be to pati sakei jog turi visus jo laiškus. Tai yra įrodymas jog jis tai padarė.
- Įrodymas rašytas kompiuteriu. O tos nuotraukas, jos nieko neįrodys.
- Tavo tėvas galingas, manai neras būdo pasodinti tą išpėra į kalėjimą?
Susikišau pirštus į plaukus ir giliai įkvėpiau. Apie tai galvojau šimtus kartų, tačiau kiekvieną kartą man pabandžius prabilti, oras užstringa plaučiuose ir aš jaučiuosi tarsi skęsčiau. Mano gyvenimas buvo sugadintas, o Pyteris ir toliau mane tempia žemyn. Jis nesustos kol visiškai manęs nepalauš.
- Em, - sušnabždėjo jis ir aš papurčiau galvą. – Pasakyk man jo pavardę, kur jis studijuoja.
- Ne, - pažvelgiau į jį ir vėl papurčiau galvą. – Neprašyk manęs to. Ir jeigu kam nors prasitarsi Krisai, aš daugiau niekada su tavimi nesikalbėsiu, supratai?
- Gerai, kaip nori, - nusileido jis ir ištiesė rankas. – Galiu tave apkabinti?
Man linktelėjus jis švelniai mane apkabino ir aš padėjau galvą ant jo krūtinės. Po kelių minučių grįžome ant jo lovos ir pradėjome žiūrėti filmą. Kaip ir tikėjausi po kurio laiko atėjo Karolina. Buvau tikra jog jai nepatinka mintis, kad aš su Krisu, tačiau aš jam nejaučiau nieko panašaus ką Leo. Tai mane baugino, ir aš bijojau jog ir jis galiausiai sužinos. Tik dabar nenorėjau apie tai galvoti. Buvo keista jog po tiek laiko kažkam papasakojau kas nutiko ir tikrai nemaniau, jog tai bus Krisas. Tačiau aš juo pasitikėjau ir vyliausi jog jis niekada niekam nepapasakos tiesos.