Internatas - Elitinė mokykla kurioje egzistuoja kitokios taisyklės. Šeši išrinkti mokiniai priklausantys klasei A. Talentingi, protingi ir už viską atsakingi. Ema Mongomer, aikštinga blondinė. Viola Heil, - švelni bei jautri mergina. Karolina Saliva...
Pamokos kaip tyčia ėjo labai lėtai. Net pasigailėjau jog nesutikau su Leo iš jų pabėgti. Dabar tik baksnojau tušinuku į savo užrašinę ir stengiausi nespoksoti į šalimais sėdintį vaikiną. Kaip jis gali būti toks ramus?
Užmečiau plaukus ant veido jog nesusigundyčiau vėl į jį pažiūrėti. Mokytojas dėstė naują temą kuri man buvo visiškai neįdomi. Buvau tikra jog būčiau galėjusi pravesti pamoką geriau.
Kitą pamoką turėjome rašyti kontrolinį darbą. Negaišdama laiko nuėjau prie mokytojo suolo ir paprašiau duoti lapus dabar, nes nenorėjau sėdėti dar vienoje pamokoje ir nieko neveikti. Mokytojas sutiko, tad davė du skirtingus testus. Vieną man, kitą Leo. Grįžau į į suolą ir ištiesiau vaikinui lapą.
- Padarysim ir galim iš čia dingti. – tarstelėjau susmukdama į kėdę.
- Manau mokytojas, būtų sutikęs su bet kuo, kad tik tavęs atsikratytų.
- Nesu tokia jau bloga, - pavarčiau akis ir pradėjau daryti užduotis. – Tiesiog esu geresnė, ir jam visai nepatinka tai. Arba jis vis dar griežia dantį dėl mokytojų dienos.
Leo šyptelėjo, o aš negalėjau atitraukti akių. Jis žvelgė į mane ir aš suspaudusi lūpas prisiminiau tai ką mudu veikėme prieš kelias valandas. Jo lūpos ant manųjų, jo rankos švelniai liečiančios mano kūną. Mudviejų sunkus kvėpavimas ir... nusukau akis ir sumirksėjusi vėl pradėjau spręsti užduotis. Turėjau susikaupti, kitaip nespėsiu ir man teks pasilikti dar vieną pamoką.
Baigiau prieš pat skambutį. Leo prireikė dar kelių minučių ir baigęs paėmė mano lapą ir nunešė mokytojui. Susirinkau daiktus ir pradėjau laukti šviesiaplaukio. Kai jis priėjo prie manęs sunėrė mūsų pirštus ir patraukėme į lauką. Jaučiau kaip stipriai daužosi mano širdis, mano kūną išmušė karštis ir aš jaučiausi lyg būčiau apsvaigusi.
Kai įsėdome į jo automobilį stipriai suspaudžiau lūpas. Nežinojau ką sakyti. Bijojau leptelėti ką nors kvailo, neapgalvoto. O dieve, negaliu patikėti jog iš ties nervinuosi.
- Tau viskas gerai? – Leo trumpam žvilgtelėjo į mane ir aš linktelėjau.
Turėčiau jam pasakyti tiesą, apie save. Apie tai ką man padarė Pyteris. Jis turėtų žinoti. Jeigu jau esu pasirengusi būti su juo, turėčiau jam pasakyti viską. Tačiau kaip? Vien mintis jog jis į mane pradės žiūrėti kitaip, žudė. Nenorėjau gailesčio, nenorėjau jog manimi šlykštėtųsi.
- Leo, turėtum kai ką apie mane žinoti, - pradėjau ir jaučiau kaip mano balsas dreba. – Aš...
- Tau nebūtina apie tai kalbėti jeigu nenori, - pertraukė jis. – Suprantu jog kažkas tavo gyvenime nutiko ir jeigu nesi pasirengusi apie tai kalbėti pažadu nekišti nosies ir nebandyti pats to išsiaiškinti. Gerai?
Man iš ties palengvėjo sužinojus jog jis daugiau nebandys kapstytis po mano praeitį. Tačiau aš norėjau jam pasakyti tiesą.
- Pakalbėsime vakare, gerai? – šyptelėjau ir jis linktelėjo.
Žinojau jog ši diena ateis. Jau geriau jis sužinos tai iš manęs negu iš ko nors kito. Nenorėčiau jog jis pamatytų tuos laiškus. Vien prisiminus Kriso reakcija man pasidaro bloga. Jeigu nebūčiau privertusi jo pažadėti niekam nesakyti, jis jau būtų tiesiu taikiniu nulėkęs į policija, arba dar blogiau, susisiekęs su mano tėčiu.
Kai grįžome pas Leo, aš iš karto patraukiau į virtuvę. Man reikėjo kavos. Kol ruošiau du puodelius, vaikinas sėdėjo ant kėdės ir mane stebėjo. Man vis trukdė ilgi plaukai. Sugebėjau juos įmerkti į savo kavos puodelį. Nemėgau rištis plaukų ar juos susegti, todėl nubraukusi į šoną paėmiau puodelius ir vieną ištiesiau Leo. Vaikinas pastvėrė mane už rankos ir nusivedė į svetainę. Pastatėme kavos puodelius ant staliuko ir aš akimirką dvejojau. Leo jau sėdėjo ant sofos ir aš labai atsargiai žengiau prie jo. Jo akys žybtelėjo ir aš apsilaižiusi savo lūpas atsisėdau ant jo kelių apžergdama jo kojas. Mano rankos nuslydo ant jo kaklo ir dabar žvelgiau į jo lūpas. Pasilenkusi brūkštelėjau savo lūpomis jo ir atlošusi galvą vėl nubraukiau plaukus.
- Jie pradeda mane nervinti, - pasiskundžiau bandydama susukti plaukus į kuodą.
- Nedrįsk jų nusikirpti, - pagrasino jis atsirišdamas kaklaraištį. – Man atrodo aš tuoj pritrūksiu kaklaraiščių, - vyptelėju suimdamas mano plaukus.
Surišęs mano plaukus jis lėtai padėjo savo rankas ant mano kelių nedrįsdamas paliesti mano nuogų kojų. Kokia minutę stebėjome vienas kitą bijodami žengti pirmą žingsnį. Aš nuoširdžiai jo norėjau.
Mano rankos nuslydo ant jo marškinių ir aš vieną po kitos atsegiau sagas. Jis vis dar žvelgė į mane ir pagaliau jo pirštai pradėjo judėti. Visai atsargiai, švelniai braukdamas per mano kojas jis kilstelėjo sijoną aukščiau. Priglaudžiau savo lūpas prie jo jausdama kaip kraujas pradeda kaisti. Jaučiau jog Leo širdies ritmas irgi pagreitėjo, o jo rankos jau slydo po mano palaidine.
Jo bučiniai pasidarė reiklesni, jo rankos spaudė mano šlaunis, o aš mėgavausi jo lūpomis. Norėjau daugiau, tačiau tiek aš tiek jis nenorėjome skubėti. Vien mintis jog Leo nėra buvęs su jokia mergina mane kaitino. Jis mano, tik mano, o aš jo.
Mudu neskubėdami ragavome vienas kitą. Jo lūpos bučiavo mano kaklą slinkdamos žemyn. Jo pirštai atsegė paskutines mano marškinėlių sagas, o tuomet suėmęs mano liemenį jis paguldė mane ant sofos. Jis buvo virš manęs, ir kai atplėšiau savo lūpas nuo jo perbraukiau pirštais per jo krūtinę. Dieve koks jis tobulas.
- Patinka? – paklausė jis sunkiai įkvėpdamas. Jo pirštai nuslydo ant mano skruosto ir perbraukė per lūpas. – Neturėtume skubėti.
- Nemanau jog man labai sekasi valdytis, - prisipažinau ir jo lūpų kampučiai kilstelėjo į viršų.
Leo pasilenkė ir pabučiavo mano pilvą. Užmerkusi akis mėgavausi prisilietimu. Jo bučiniai vis kilo aukštyn, o mano pirštai nuslydo ant jo plaukų.
- Nesustok, - paprašiau sunkiai iškvėpdama orą.
- Jeigu dabar nesustosiu, vargu ar visai sustosiu, - prisipažino jis. – Mums reikia lėtinti tempą, meile.
- Hmm, man patinka kai mane taip vadini.
- Žinau, - jis pabučiavo mano lūpas, o tuomet atsitraukęs pradėjo sagstytis sagas. – Nori pažiūrėti filmą?
- Ar į tai įeina bučiniai? – kilstelėjau antakius, o Leo bandė nuslėpti šypseną. – Ir dar noriu tavo marškinių.
- Turi per daug norų, tau gali kainuoti.
- Manau sugebėsiu įpirkti, - vyptelėjau ir jis vis dar žvelgdamas į mane.
Kai jis nusitraukė savo marškinius, aš išsinėriau iš savo ir apsivijusi jo kaklą vėl pabučiavau jo lūpas. Man buvo vis negana. Net neįsivaizduoju kaip turėtume visą tai sulėtinti, bet aš vargiai galėjau atsispirti jo šypsenai, lūpoms, akims ir kūnui kuris mane taip traukė.
Kažkur pradėjo skambėti vaikino telefonas. Tačiau mudu buvome per daug užsiėmę.
- Ignoruok, - paprašiau krimstelėjau jo lūpą ir vaikino rankos stipriau suspaudė mano nugarą.
Po dviejų praleistų skambučių pradėjo skambėti ir mano telefonas. Sunkiai atsiplėšusi nuo Leo pastvėriau mobilų ir pažvelgiau į ekraną. Skambino Karolina. Tikriausiai ji skambino Leo, bet nepavykus su juo susisiekti skambina man.
- Kas nutiko? – atsiliepiau bandyma suvaldyti savo balsą.
- Ema, - pasigirdo Karo kūkčiojimas ir aš akimirksniu įsitempiau. – Jie suėmė Dilaną.
- Kur esi? – Leo akimirksniu pašoko nuo sofos ir užsimetęs marškinius pradėjo juos sagstytis. – Karo, kur esi? – pakartojau, bet merginai sunkiai sekėsi kalbėti.
- Prie centrinio parko, šalimais prekybos centro.
- Tuoj būsim, niekur neik. – išjungiau pokalbį ir pažvelgiau į Leo. – Centrinis parkas prie prekybos centro, žinai kur yra?
Jam linktelėjus greitai užsivilkau savo marškinėlius ir pastvėrusi paltą kartu su vaikinu išlėkiau iš buto.
¡Ay! Esta imagen no sigue nuestras pautas de contenido. Para continuar la publicación, intente quitarla o subir otra.
