Internatas. Klasė - A ( BAIGTA)

71. Ema

Vakar visą dieną praleidome paplūdimyje. Žaidėme tinklinį, maudėmės ir deginamose. Visiems buvo linksma. Beveik visiems. Vaikinams teko labai stipriai pasistengti, jog nuvytų nuo mūsų susidomėjusius kitos lyties atstovus. Todėl galiausiai Leo privertė mane užsimesti jo baltais marškiniais, o Dilanas ketino kiekvienam trenkti kuris bent pašnairuos į Karoliną. Buvo smagu juos erzinti kol prie vaikinų nepradėjo kabinėtis aukštos, dailios gražuolės su savo įdegusiais kūnais ir didelėmis krūtinėmis.
Šiandien nuo pat ryto visi plušome virtuvėje. Tėtis ketino pasamdyti profesionalius virėjus kurie mums būtų pagaminę Kalėdinę vakarienę, bet visi panorome patys ją gaminti. Iš manęs buvo prasta padėjėja. Aš tik sėdėjau ant kėdės ir gėriau kavą, vėliau ketinau supakuoti dovanas. O dabar mėgavausi stebėdama kaip visi pluša su patiekalais.
Mia su Marina ir tėčiu kepė penkių rūšių sausainius. Kadaise tą darydavome su mama kai ji dar buvo gyva. Dilanas su Leo ruošėsi kepti vištą, ar kalakutą, nelabai juos skyriau, todėl buvo visiškai neįdomu. Karolina su Monika darė vieno kąsniu užkandžius, o Krisas ruošė gėrimus. Turėjau prisijungti ir aš, bet priverčiau Džeikobą paruošti vaisius ir sudėti į lėkštes saldumynus.
- Neketini prisijungti? – paklausė tėtis nusivalydamas rankas į prijuostę. Jo visi drabužiai buvo išterlioti miltais ir šokoladu.
- Ne, aš geriau pažiūrėsiu, - šyptelėjau ir nusukau akis. Šiandien pažadėjau elgtis gražiai, todėl turėjau nusileisti kitaip Džei sugalvos man bausmę. – Einu pakuoti dovanų, smagaus gaminimo, - atsistojau ir patraukiau į savo – Džeikobo kambarį.
Visą laiką nenustojau stebėti Monikos. Ji buvo kažkaip susijusi su Pyteriu, bet nežinojau kaip. Ir aš aiškiai mačiau jos rankose juodą voką. Arba man paranoja, tačiau kurį laiką galvojau ir niekaip iš galvos neišėjo jos patėvio žodžiai. Turėjau jau tada pradėti ją įtarti, bet galiausiai užmiršau per visus tuos renginius ir Leo.
Atsisėdusi ant žemės pastvėriau kalėdinį vyniojama popierių ir pradėjau vynioti vaikino dovaną. Nupirkau jam tris prabangius kaklaraiščius, nes puse jo aš pasisavinau susirišant plaukus. Ir sidabrinę apyrankę su išgraviruotomis pirmomis mūsų vardų raidėmis ir data kai pirmą kartą susitikome. Vyliausi jog mano dovana jam patiks. Ilgai apie tai galvojau ir Džei kaip vaikinas man  patarė.
Merginoms turėjau po atskirą dovaną. Kiekvienai išrinkau po suknelę, net tai kekšei Marinai nupirkau. Todėl vyliausi jog Džeikobas įvertins mano pastangas ir kitą kartą man padės be jokių sąlygų.
Pastvėriau visas sukneles ir patraukiau į kiekvienos kambarį. Karolina dalijosi kambariu su Monika, todėl pakabinusi sukneles ant spintos durų užrašiau kuri yra kurios. Kitą suknelę nunešiau į savo sesers kambarį ir gražiai padėjau ant lovos. Galiausiai liko nunešti suknelę Marinai.
Kai atvėriau jos ir tėčio kambario duris nesitikėjau ją rasti viduje. Maniau ji vis dar bus virtuvėje su kitais, bet dabar ji stovėjo rankose laikydama kremą nuo saulės ir baltą rankšluostį. Žinoma ji pažadėjo nusivesti Mia į paplūdimį.
- Nesitikėjau jog būsi kambaryje, - burbtelėjau suspausdama suknelę. Tai buvo graži, ilga aukso spalvos suknelė. Akimirką delsusi ištiesiau jai drabužį ir suspaudusi lūpas bandžiau susitvardyti. – Visoms merginoms padovanojau po suknelę, - pridūriau kai ji galiausiai šyptelėjo ir žengusi paėmė suknelę.
- Ji labai graži, ačiū, Ema.
Linktelėjau ir pasisukau eiti.
- Ema, palauk. – ji nedrįso manęs paliesti, todėl atsisukusi kilstelėjau antakius ir įdėmiai pažvelgiau į tamsiaplaukę. – Viskas neturi būti taip blogai. Žinau, kad manęs nemėgsti, bet suteik man proga parodyti jog nesu blogas žmogus.
Suspaudžiau pirštus ir nieko nepasakiusi palikau jos kambarį. Jei gal ir pavyko apmauti mano tėtį, bei priversti aštuonių metų mergaitę ją pamėgti, bet tai neveikia su manimi. Elgiausi gražiai tik todėl jog buvau pažadėjusi Džei. Jeigu ne jis aš net nebūčiau vargusi ir suradusi tai kalei suknelę kuri buvo ne tik graži, bet ir prabangi.
Grįžau į kambarį ir pradėjau ruoštis. Reikėjo persirengti, pasidažyti, bei sudėti dovanas į maišelius. Kai jau stovėjau pasipuošusi į mano kambario duris kažkas pasibeldė. Atvėrusi duris išvydau Karoliną. Mergina jau vilkėjo mano padovanotą mėlynos spalvos suknelę iki kelių. Jos plaukai krito didelėmis garbanomis, o makiažas buvo ganėtinai švelnus.
- Ema, suknelė nuostabi, - ji apkabino mane ir atsitraukusi nusišypsojo. – Tikriausiai kainavo krūva pinigų.
- Nesijaudink dėl to, - šyptelėjau pastverdama savo aukštakulnius. – Jau visi pasiruošę?
- Manau taip, - pastvėriau maišelius su dovanomis ir kartu su Karo patraukiau į svetaine.
Visi jau buvo persirengę, o stalas paserviruotas ir ant jo visi gaminti patiekalai. Nuo kvapo net pilvas sugurgė. Monika taip pat vilkėjo mano padovanota suknelę. Sidabrinės spalvos ilgomis rankovėmis aukščiau kelių. O mano sesuo vilkėjo pūsta rausvos spalvos suknelę. Ji dievino rožinę spalvą.
Pastebėjusi Leo šyptelėjau. Vaikinas atrodė nuostabiai. Per visą šį laiką mudu niekaip negalėjome pabūti vieni ir aš vyliausi jog po vakarienės ir apsikeitę dovanomis galėsime kartu kur nors išsmukti.
Visi susėdome prie stalo. Fone grojo paleistos kalėdinės dainos, o mes visi juokavome ir kalbėjome apie dalykus kurie džiugino. Akimirką man pasidarė liūdna. Negalėjau prisiminti kada taip džiaugiausi švente. Visos mūsų šventės baigdavosi barniais ir skandalais, vargiai kas nors būdavo geros nuotaikos. Bet dabar viskas buvo kitaip ir tik dėl to jog vienai dienai užsičiaupiau.
Pasijutau taip lyg čia nepriklausyčiau. Jog viskas prie ko prisiliečiu tampa sugadinta. Aš buvau sugadinta. Ir viskas tik dėl to jog Pyteris sugriovė mano gyvenimą ir aš ketinau kitiems jį griauti. Tik taip galėjau judėti pirmyn ir nesubyrėti.
- Dovanos, dovanos! – suriko Mia ir tėtis jai įteikė didelę dėžę.
Ji pradėjo vynioti, o aš paėmiau savo maišelius ir kiekvienam išdalijau. Priėjusi tėtį, ištiesiau surištą popieriaus lapą ir stebėjau kaip jis išvynioja. Akimirką jis stebėjo kas ten parašytą, o tuomet pakėlė į mane akis tarsi lauktų paaiškinimo.
- Tai mano pažymiai, - pridūriau ir jis negalėdamas patikėti žengė prie manęs.
- Čia vien dešimtukai, - jis iš karto apkabino mane ir man pasidarė skaudu jog ankščiau jį taip siaubingai nuvildavau. – Aš taip tavimi didžiuojuosi, Ema. Tikiuosi nepapirkai mokytojų? – nusijuokė jis ir prie mūsų priėjo Krisas.
- Ji iš ties labai gera mokinė, pamenu kokį pragarą mums užvirė per mokytojų dieną. Ema yra be galo protinga, ir nuoširdžiai net kai kurie mokytojai jai neprilygsta.
- Tu visai kaip ir tavo mama, - jis vėl mane apkabino ir šį kartą laikė ilgiau.
Bet tai buvo ne viskas. Ištiesiau jam kita dėžutę kurioje buvo du auksiniai laikrodžiai. Vienas jam, o kitas Marinai. Nenorėjau jai įteikti atskirai todėl padaviau tėčiui ir jis liko patenkintas. Galiausiai visi pradėjome dalintis dovanomis ir aš nuo Karolinos gavau naujus lūpų dažus ir mėgstamiausius kvepalus. Nuo Dilano gavau rankinę, buvau tikra jog Karo padėjo. Krisas padovanojo atspausdinęs savo kūrinį, o Monika padovanojo dailius juodus aukštakulnius. Nuo sesers gavau suverta apyrankę, o tėtis ištiesė man juodą dėžutę.
Padėjusi visas kitas gautas dovanas atidariau juodą dėžutę ir įsistebeilijau į automobilio raktelį. Išsižiojau, bet tuomet akimirksniu užsičiaupiau. Tėtis šypsojosi, o aš nežinojau ką pasakyti.
- Tai audi R8 rakteliai? – kiek dvejodama paklausiau ir tėtis linktelėjo.
- Pirmiausia turėsi išsilaikyti teises, bent jau puse metų turėsi važinėti su vienu iš apsauginių ar vairuotoju ir tik tuomet gausi automobilį.
- Ačiū, - apkabinau jį ir pabučiavau į skruostą. Nors mašinos greit negausiu, bet džiaugiausi jog gavau iš jo šią dovaną.
- Ema, - Marina žengė į priekį ir ištiesė dovaną.
- Man nieko nereikia, - tarstelėjau, bet tuomet pastebėjau Džei žvilgsnį. Giliai įkvėpusi paėmiau dėžutę ir ją atidariau. – Tai?
- Pirmas leidinys, - ištarė ji ir aš negalėdama patikėti atsargiai ištraukiau knygą. Tai buvo mano mėgstamiausios autorės pirmoji knyga pirmo leidimo. Viršelis buvo apsitrynęs, o lapai pageltę, bet man nerūpėjo.
- Ačiū, - sutrikusi tariau ir ji linktelėjusi prisiglaudė prie mano tėčio.
Kai viskas nurimo, Leo pastvėrė mane už rankos ir nusitempė į lauką. Džiaugiausi jog vilkėjau trumpą juodą suknelę nes net ir vakarais čia buvo pakankamai karšta. Neklausdama kur jis mane tempia ėjau paskui jį kol pasiekėme paplūdimį. Nusimovusi aukštakulnius palikau juos ant žolės ir suspaudusi vaikino pirštus ėjau link vandens. Ten pastebėjau ugnį, patiesta antklodę ir krepšį su užkandžiais ir šampanu.
Netekusi žado atsisėdau šalia vaikino kuris ištraukė taures ir pripylė putojančio gėrimo. Paėmusi taurę šiek tiek gurkštelėjau ir šyptelėjausi įsmeigiau žvilgsnį į bangas. Čia buvo vėsiau, bet besikūrenantis laužas ir vaikino glėbys buvo viskas ko norėjau.
- Čia tau, - jis ištiesė dėžutę ir aš pažvelgusi į jo mėlynas akis pabučiavau jo lūpas.
Atidariusi dėžutę išvydau auksinę širdelės formos grandinėlę. Šonai buvo papuošti deimantais ir aš pastebėjau Kvynų inicialus.
- Tai priklausė mano seneliai. – prabilo vaikinas paimdamas grandinėlę ir užsegdamas ant mano kaklo šalia mamos grandinėlės ir raktelio kurį visada nešiodavausi šalia savęs. – Senelis padovanojo ją mano močiutei. O ji prieš kelis metus atidavė man, jog padovanočiau merginai kuri pasisavins mano širdį.
- Leo, grandinėle nuostabi, bet tai tavo šeimos palikimas ir aš nežinau ar turėčiau ją priimti.
- Niekam kitam jos neatiduočiau. – sušnabždėjo jis. – Pavogei mano širdį, Ema.
Prispaudžiau savo lūpas prie jo ir norėjau pravirkti. Jis nusipelnė geresnės nei aš, tačiau negalėjau įsivaizduoti dabar savo gyvenimo be Leo. Jo bučiniai darėsi vis karštesni ir man pradėjo trūkti oro. Mano rankos nuslydo ant jo marškinių ir aš norėjau pajusti jo kūną. Troškau nusimesti suknelę, bet Leo akimirksniu mane sustabdė. Pasisodinęs ant savęs jis ištraukė užkandžius ir pradėjo mane maitinti. Mano skruostai vis dar degė, kūnas buvo įsitempęs ir man buvo sunku susikaupti kai jaučiau jo tvirtą krūtinę įremta į savo nugarą.
- Būtų iš ties prastai jeigu mus užtiktų tavo tėtis, ar kuris nors iš apsauginių. – sušnabždėjo jis.
- Apsauginių? Kokių? – pradėjau juoktis ir Leo pažvelgė atgal. – Juk tu ne rimtai?
- Manai tavo tėtis paliktų savo dukrą be priežiūros?
Giliai įkvėpusi pasekiau jo žvilgsnį ir suvokiau jog Leo teisus. Tėtis tikrai liepė apsauginiams mus stebėti, o aš net nepastebėjau. Nesvarbu, vos tik grįšime į internatą mudu su Leo vėl galėsime būti vieni. Vis dėl to šios atostogos nebuvo tokios jau blogos kaip maniau. O svarbiausia jog negavau daugiau laiškų iš Pyterio.