Internatas. Klasė - A ( BAIGTA)

72. Karolina

Atostogos pralėkė akimirksniu ir mums vėl teko grįžti prie darbų. Niekada nemaniau jog sugebėsiu susidraugauti su viena turtingiausių merginų pasaulyje. Ema pasikeitė, arba ji visada tokia buvo tiesiog bandė save paslėpti po šimtai skirtingų kaukių.
Pradėjau rinkti popierius ir pasiruošiau eiti į sodą. Šiandien turėjome daug darbo ir džiaugiausi jog visi iki vieno noriai man padeda. Net ir Ema su Leo. Merginos dėka, Leo lankomumas pakilo ir jis vis dažniau pasirodydavo sode. Aš iš ties buvau jiems dėkinga už pagalbą nes jeigu ne jie tikriausiai nieko nespėčiau.
Kita savaite turėsime dviem dienom keliauti į vieną iš pasirinktų akademijų. Turėsim padaryti daugybę nuotraukų, apklausti ten besimokančius mokinius bei stebėti jų veiklą. O grįžę turėsime padaryti pristatymą ir supažindinti internato moksleivius su  akademija. Tą darydavo paskutinių klasių moksleiviai ir šį kartą tai tenka daryti mums.
Susirinkusi daiktus patraukiau į lauką. Per atostogas prisnigo nemažai, todėl dauguma moksleivių dabar džiaugėsi gražiu oru. Visur skraidė sniego gniūžtės ir aš stipriau suspaudusi paltą stengiausi niekam nesimaišyti po kojoms.
- Karolina! – šūktelėjo Viola ir aš akimirksniu sustojau. Mergina bėgo link manęs ir paslydusi išsitiesė ant sniego. – Aš nevėkšla, - sukikeno ji ir aš išspaudusi šypseną priėjau prie jos ir padėjau atsikelti.
- Neužsigavai? – paklausiau kai ji pradėjo valytis paltą.
- Ne, viskas gerai, - patikino ji mane ir atsitiesusi susiglostė plaukus. – Pasigedau tavęs per dailę, kur buvai pradingusi?
- Peržiūrinėjau universitetus ir akademijas.
Ji linktelėjo ir mudvi pradėjome eiti link sodo. Vis dar buvo keista ją matyti vis dažniau pas save namuose. Vos prieš kelias dienas Krisas prisipažino jo jis ir Viola draugauja. Aš neturėjau nieko prieš, tačiau jie galėjo man pasakyti kur kas ankščiau.
Mums einant į sodą pastebėjau Niką. Pirmiau išgirdau jo smuiko melodija, o tada jau išvydau jį tačiau vaikinas nebuvo vienas. Šalia jo stovėjo šviesiaplaukė garbanė. Iš tolį negalėjau pasakyti kas ten per mergina, bet iš uniformos buvo aišku jog ji jaunesnė vienais metais už Niką.
- Žinai kas ji? – paklausiau ir Viola linktelėjo.
- Eve, - tarstelėjo ji ir aš bandžiau prisiminti kur girdėjau šį vardą. – Evelina, mano kambariokė, - pridūrė ji ir aš akimirksniu sustojau.
- Ar jie?
- Taip, - nusijuokė ji.
- Kaip po velnių jie susimetė? – kilstelėjau antakius. Aš tiek daug praleidau jog pradedu galvoti, kad Dilanas man iš ties susuko galvą.
- Eve dažniausiai būdavo su manimi, o Nikas mane pridengdavo kai susitikdavau su Krisu, - atsiduso ji ir nejaukiai pasimuistė.
- Aš nepykstu, tikrai. Žinau jog judu vienas kitą pažinojote ankščiau, tavo brolis Šonas jau spėjo viską papasakoti.
Jai linktelėjus paprašiau pakviesti Niką, o pati toliau žingsniavau link sodo. Man reikės kurią dieną pasikalbėti su merginomis ir išsiaiškinti ką dar praleidau. Aišku Leo ir Ema jau kurį laiką buvo susimetę, tai pastebėtų net ir aklas. Iš pradžių man buvo keista juos matyti drauge. Jiedu buvo pernelyg stiprios asmenybės ir aš maniau jog jie greičiau vienas kitą sunaikins nei susimes į krūvą.
Giliai įkvėpusi atvėriau duris ir įėjusi į vidų iš karto nusimečiau paltą. Čia buvo šilta. Pernelyg šilta, bet geriau taip nei šalti lauke. Šis sodas buvo mano svajonė, mano magiška vieta kurią sukūriau ir aš vis dar troškau apsilankyti pas Emą. Jos sodas turėtų būti dar gražesnis.
Žingsniuodama pastebėjau prie pavėsinės kitus. Dilanas sėdėjo ant sofos ir maigė savo telefoną. Ema stovėjo su padėklu rankose, o Leo su kompiuteriu užsiėmė savo reikalais.
Man priartėjusi šviesiaplaukė nusišypsojo ir ištiesė man puodelį su arbata. Kvepėjo iš ties skaniai todėl paėmiau puodelį ir atsisėdau šalia Leo.
- Šiandien mums reikia nuspręsti į kokį universitetą ar akademija vyksime kitą savaite, - prabilau gurkštelėdama arbatos. Leo pakėlė galvą ir uždarė savo kompiuterį.
- Keliausime į Habergo akademija, - pranešė jis ir Emos puodelis iškrito iš rankų.
- Aš, atsiprašau, - sumurmėjo mergina ir akimirksniu pradėjo rinkti šukes.
- Tau viskas gerai? – palinkau prie jos, bet ji nepakėlusi galvos toliau rinko šukes. – Kodėl Habergo? – paklausiau žiūrėdama į vaikiną kuris toliau stebėjo Emą.
Ta akademija buvo skirta tik turtingiems mokiniams ir tiems kurie pasižymėjo kažkokiu išskirtiniu talentu. Galėjau net neabejoti jog Ema, Leo ir net Nikas būtų be vargo įstojęs, kitaip reikėtų sumokėti daugybę pinigų jog ten patektum. Leo apskritai nesidomėjo jokiu universitetu ar akademija, nujaučiau jog Ema taip pat. O kitų moksleivių pažymiai nebuvo tokie įspūdingi jog jie be vargo patektų į vieną geriausių akademijų tad man buvo smalsu kodėl mes ten keliausime.
- Tai? – vis dar laukiau atsakymo iš Leo.
- Direktorius prašė pasirinkti iš kelių akademijų, mes turime tikrai nemažai talentingų mokinių kurie galbūt susidomės ir pabandys įstoti į Habergą. Vyksime kita savaite.
- Puiku, - tarstelėjau, mažiau darbo man sprendžiant į kurią akademija vykti. – Reikės pasiskirstyti kas ką darys.
Tolumoje išvydau artėjančius Viola, Niką ir savo brolį. Ištraukusi švarų lapą užrašiau visų vardus ir pažvelgiau į Dilaną kuris padėjo Emai surinkti šukes. Kai mergina grįžo ir atsisėdo toliau aš pradėjau vardyti galimus darbus kuriuos jie galėjo išsirinkti vykdyti.
- Viola, nori fotografuoti ir surinkti informacija? – merginai linktelėjus greitai užrašiau tai prie jos vardo. – Dilanai tau lieka sportas. Surinksi visą galima informacija ir nepamiršk užsirašyti.
- Kaip pasakysi, - šyptelėjo jis atsisėsdamas prie manęs.
- Leo tau skirsiu...
- Aš nevažiuosiu, - ištarė Ema ir aš pakėlusi galvą kilstelėjau antakius.
- Privalom važiuoti.
- Ne, aš nenoriu ir nevyksiu, - atkirto ji stipriai suspausdama lūpas. O dieve, nejaugi ir vėl prasideda.
- Ema, mes privalome, tu esi mūsų grupės dalis.
- Aš pasakiau jog nevažiuosiu, ar nesupratai? – suriko ji atsistodama. – Apsieisite be manęs, - jos rankos drebėjo ir aš atsistojusi žengiau prie jos.
- Kodėl nenori vykti? Ar kažkas nutiko?
- Ema? – dabar prabilo Leo ir merginos akyse išvydau ašaras tačiau ji greitai nusisuko ir pradėjo eiti. Pastebėjau kaip ji susižvalgė su Krisu, bet dar nespėjus prabilti ji nesustodama ėjo tolyn.
Žvilgtelėjau į Leo. Vaikino antakiai buvo suraukti, o akys primerktos. Jis stebėjo tolstančią Emą ir nieko nesakė. Kažkas čia buvo ne taip ir aš norėjau žinoti kas. Priėjau prie Kriso kuris vengė mano žvilgsnio. Jis kažką žinojo. Jiedu su Ema pastaraisiais mėnesiais labai gerai sutarė todėl jis turėjo kažką žinoti.
- Kas vyksta? – paklausiau ir brolis galiausiai pažvelgė į mane.
- Nesuprantu apie ką tu kalbi, - jis praėjo pro mane ir susmuko ant sofos.
- Tu kažką žinai, nemeluok, - užsipuoliau jį ir Leo atsisėdo priešais mano brolį. – Tu su Ema kaip geriausi draugai, neneik nes tai pastebėjau ne tik aš.
- Gal Ema tiesiog nenori vykti į tą akademija, - įsiterpė Viola.
- Krisai, ką slepi? – paklausė Leo ir vaikinas nusuko akis.
Akimirka įsivyravo tyla. Niekas nekalbėjo, nekėlė jokio garso ir aš suvokiau jog mano brolis iš tiesų žino kažką. Tačiau dabar jis nežiūrėjo nė į vieną iš mūsų.
- Ar tai susyja su laišku kurį ji gavo? – negalėjau pamiršti kai Ema gavo laišką ir Leo iškamantinėjo jaunesnės klasės moksleivį kuris atnešė voką. Mėlyna gėlė perverta kardu. – Ji gavo laišką iš Habergo akademijos. Ta emblema priklauso tai akademijai. Nemeluok nes aš ne idiotė!
- Turėtumėt paklausti Emos, - galiausiai prabilo jis. – Pažadėjau jai jog neprasitarsiu, atleisk, Leo.
Leo atsistojo ir keliais dideliais žingsniais atsidūrė priešais mano brolį. Pastvėręs už marškinių jis privertė Krisą atsistoti. Atrodė jog jis mielai jį pasmaugtų. Dilanas prisiartino ir pabandė atitraukti šviesiaplaukį, tačiau jis pastūmė Dilaną ir prirėmė Krisą prie sofos.
- Kalbėk, - paliepė Leo.
- Leo, gana. – priėjau prie vaikino ir suspaudžiau jo ranką.
- Nesikišk, Karolina. 
Brolis atsiduso ir galiausiai linktelėjo. Leo paleido jo marškinius ir pasitaisęs kaklaraištį atsisėdo ant stalo. Sulaikiusi kvėpavimą stebėjau Krisą kuris galiausiai pakėlė galvą ir pirštais persibraukė plaukus. Jo žvilgsnis buvo toks skausmingas jog pati suspaudžiau pirštus ir priėjusi atsiklaupiau šalia jo.
- Mes norim padėti, ir jeigu tu kažką žinai, pasakyk, - paprašiau ir brolis linktelėjo.
- Pažadėjau niekam nesakyti, - jo balsas drebėjo ir dabar jis žvelgė į savo pirštus. – Žinau tik tiek, jog aštuntoje klasėje ją nuskriaudė vienas vaikinas.
- Nuskriaudė? – paklausė Dilanas.
- Pasinaudojo, išprievartavo, - patikslino jis ir aš žengiau žingsnį atgal.  – Dėl to ji pasikeitė. Ji sugebėjo išreikalauti jog jį išmestų iš mokyklos, bet jai parėjus į internatą jis kažkaip sužinojo ir pradėjo siųsti laiškus. Ji turi dėžutę kurioje deda tuos laiškus. Ne vieną kartą bandžiau ją įtikinti kreiptis į policija, bet ji manęs nesiklausė.
Jis nutilo, o Leo akimirksniu atsitraukė. Kažkokia padugnė išprievartavo Emą kai ji dar buvo vaikas. Net negalėjau to įsivaizduoti, bet tai paaiškina kodėl ji tokia. Šalta ir visada dėvinti kaukes. Nežinojau ką sakyti, nė vienas iš mūsų nežinojo, tačiau mes turėjome kažką daryti.
Leo vis dar buvo nusisukęs, o aš atsisėdau ant kėdės nes kojos vargiai laikė. Darėsi bloga vien pagalvojus kas tuose laiškuose buvo parašyta. Ji tikriausiai jautėsi siaubingai. Dabar pat norėjau pas ją nubėgti ir paguosti, pasakyti jog ji nėra viena, tačiau žinant Emą ji tikriausiai užsivertų akimirksniu ir visus mus atstumtų.
- Ką darysim? – ištariau nelaukdama kažkokio atsakymo.
- Pirmiausia gausime dėžute, joje yra visi įkalčiai pasodinti tą padugnę į kalėjimą. – ištarė Leo atsisukdamas.
- Laiškai parašyti kompiuteriu, - tarstelėjo Krisas. -  Viena jų skaičiau. Man įteikė po pamokų viena iš jaunesnių klasės moksleivių. Nežinau kas juos perduoda ir kaip, bet ten parašyta tokie dalykai, - jis papurtė galvą ir susiėmęs už galvos giliai įkvėpė. – Ema man neatleis jog jums pasakiau.
- Taip negali tęstis, - įsiterpiau aš. – Ji nesužinos jog mums pasakei. Tai ką darysim dabar Leo?
Vaikinas pažvelgė į mane ir jo akyse išvydau tamsą. Kad ir ką jis sugalvojo nujaučiau jog geruoju visa tai nesibaigs.