Internatas. Klasė - A ( BAIGTA)

74. Ema

Sėdėjau Dilano automobilyje ir žvelgiau pro langą. Visą dieną buvau išsiblaškiusi, bet nenorėjau per daug atkreipti į save dėmesį. Nujaučiau jog Leo pradės klausinėti. Nenorėjau vykti į tą akademija nes ten mokėsi Pyteris. Puikiai žinojau kur jis ir tikrai netroškau akis į akį su juo susidurti.
Pradėjau kandžioti savo apatinę lūpą ir pajutusi skausmą giliai įkvėpiau. Turėjau duoti jiems kažkokią priežastį kodėl negaliu važiuoti su jais. Net svarsčiau paskambinti tėčiui jog jis mane pasiimtų savaitei. Net galėjau pasistengti elgtis gražiai su Marina.
Turėjau Leo pasakyti tiesą. Tačiau man pabandžius vis kažkas nutikdavo arba mums sutrukdydavo. Norėjau jam papasakoti per atostogas kai buvome paplūdimyje, bet tuomet pasirodė apsauginiai pranešdami jog mums reikia grįžti. O dabar kai jis pranešė jog turėsime vykti į tą akademiją, supanikavau.
Pirštais perbraukiau per kaklą užkliudydama grandinėlę kurią padovanojo Leo. Suspaudusi tarp pirštų pažvelgiau į Karoliną. Mergina buvo įnykusi į telefoną, o Dilanas važiavo siaubingai lėtai.
Pažvelgiau į pakabuką ir akimirką sulaikiusi kvėpavimą bandžiau suprasti kas ne taip. Kita mano grandinėlė buvo dingusi. Perbraukiau per kaklą, bet grandinėlė buvo dingusi. Pažvelgiau žemyn, panikuodama braukiau per sėdynes bandydama rasti savo pakabuką, bet mašinoje jo nebuvo.
- Sustabdyk automobilį, - paliepiau ir Dilanas trumpam pažvelgė į mane.
- Kas nutiko?
- Pamečiau grandinėlę, - ištariau vis dar bandydama ją rasti ant žemės. – Grįžk į internatą.
- Ema, juk tai tik grandinėlė, gal palikai savo kambaryje. – Tarstelėjo Karolina ir aš papurčiau galvą. Aš niekada nenusiimu tos grandinėlės. Ryte ji buvo ant mano  kaklo.
- Grįžk į internatą, - paliepiau sukąsdama dantis ir vaikinas atsiduso.
- Kaip manai kur galėjai ją pamesti? – paklausė Karo ir aš papurčiau galvą.
- Nežinau, gal sode.
Gal kai susinervinau netyčia perbraukiau per grandinėlę ir ją nutraukiau. Negalėjau prisiminti nes buvau tokia sutrikusi ir išsigandusi tą akimirką jog viskas apie ką galvojau buvo Pyteris. Sukišau pirštus į savo plaukus ir giliai įkvėpusi bandžiau nusiraminti. Prie grandinėles ant kurios buvo mamos pakabukas buvau prisegusi raktelį nuo dėžutės. Niekas negalėjo žinoti apie dėžute ir joje esančius laiškus.
Kol Dilanas apsisuko praėjo amžinybė. Jau norėjau išlipti iš mašinos ir pati nueiti iki internato. Kai atvažiavome aš pasileidau  bėgti link sodo. Girdėjau kaip iš paskos bėga Karolina bandydama mane pasivyti, bet aš nesustojau net ir tuomet kai mergina pradėjo šauti mano vardą.
Kai atsidūriau sode išvydau Leo. Vaikinas sėdėjo ant sofos, o šalia jo Nikas. Abu vaikinai naršė kompiuteryje, o Viola su Krisu gėrė arbatą. Pamatę mane jie išplėtė akis, o tuomet akimirksniu nusuko žvilgsnius.
- Taip greitai grįžot? – paklausė Leo pakeldamas akis nuo kompiuterio.
- Pamečiau grandinėlę, - suspaudžiau lūpas ir pradėjau dairytis.
- Šią? – šviesiaplaukis ištiesė delną ir mano širdis pradėjo daužytis greičiau. Jis turėjo mano grandinėlę, turėjo raktelį su kuriuo buvo galima atidaryti mano paslaptis.
Pastvėriau grandinėlę ir pradėjau eiti. Niekas manęs nesekė. Nesivarginau užsidėti palto, nejaučiau šalčio tik keistą nerimą krūtinėje. Jis žino. Leo kažką žino ar bent jau įtaria. Turėjau jam pasakyti. Suspaudusi pirštus ėjau link bendrabučio ignoruodama žvilgsnius ir norinčius visus su manimi pakalbėti. Ne dabar. Neturėjau tam laiko, neturėjau noro apsimesti ir šypsotis kai jaučiau jog mano gyvenimas po truputį byra į šipulius.
Pasiekusi savo kambarį atrakinau duris ir įėjau į vidų. Monikos kambaryje nebuvo. Ji ketino keliauti po pamokų su draugėmis į naują kavinę. Ji kvietė ir mane, tačiau po atostogų aš jos vengiau.
Priėjusi savo lovą atsisėdau ir atidariau kosmetikos dėžę. Išėmusi puse kosmetikos radau savo dėžutę. Dvejodama suspaudžiau tarp pirštų raktelį ir atidariau. Išėmiau pirmą laišką ir pajutau kaip pradeda daužytis širdis, o akyse kaupiasi ašaros.
Jie žino. Kažkas buvo atidaręs dėžute ir skaitė laiškus. Žinojau, nes laiškai buvo sudėti ne pagal eiliškumą, o ant viršaus buvau uždėjusi sudžiūvusios mėlynos gėlės žiedą kuris dabar buvo po laiškais.
Nusišluosčiusi ašaras pastvėriau dėžutę ir pasileidau atgal į sodą. Vienintelis kuris žinojo apie dėžutę buvo Krisas. Tik jam vienam papasakojau kas nutiko. Kokia aš kvailė, pasitikėjau juo, o jis viską papasakojo Leo ir kitiems.
Ašaros graužė akis, bet pyktis buvo toks didelis jog jaučiausi tarsi degčiau iš vidaus. Jie neturėjo jokios teisės lysti į mano privatų gyvenimą. Nė vienas jų.
Jie visi buvo sode prie pavėsinės. Visi išskyrus Leo nedrįso pakelti akių. Mano žvilgsnis nuslydo prie Kriso. Negalėjau patikėti jog jis mane išdavė.
- Ema, leisk man, - neleidusi jam užbaigti prisiartinau prie jo ir trenkiau jam per veidą.
- Nedrįsk teisintis, - sušnypščiau žvelgdama į jį. – Aš tavimi pasitikėjau, o tu mane išdavei!
- Ema, mes tik norim tau padėti, - prabilo Karolina ir aš mečiau į jos pusę dėžutę.
Dėžutė nebuvo užrakinta todėl visi popieriai pabiro ant žemės. Mano kūnas drebėjo, širdis siaubingai greitai daužėsi krūtinėje ir man darėsi bloga.  Apsisukau ir pasileidau atgal į bendrabutį. Norėjau namo, kuo toliau nuo čia. Man nereikėjo jų užuojautos, gailesčio, ar supratingumo. Tik norėjau išnykti iš čia, tapti nematoma
Kol pasiekiau bendrabutį visas mano makiažas jau buvo nubėgęs. Užrakinusi duris susmukau ant žemės ir apkabinusi kelius sukukčiojau. Dabar jie jau žinojo kokia supuvusi ir pasibjaurėtina buvau. Jie perskaitė viską, jie žino ką tas padugnė man padarė.
Norėjau tą pačią akimirką parašyti tėčiui, bet negalėjau prisiminti kur palikau savo telefoną. Po kurio laiko išgirdau beldimą ir trumpam pakėlusi galvą nusivaliau drėgnus skruostus. Dabar nieko nenorėjau matyti, ir jeigu ten Krisas prisiekiu dievu trenksiu jam dar kartą.
- Ema, atidaryk duris. – paliepė Leo ir aš nuleidusi galvą vėl pravirkau. Kodėl iš visų žmonių jis turėjo pasirodyti? – Arba atidaryk duris, arba aš pats jas atidarysiu.
Žinojau jog jis gali įeiti. Tikriausiai jam bus vieni niekai jas išlaužti, bet man nerūpėjo. Apsikabinusi kelius toliau verkiau ir troškau jog tai būtų tik siaubingas košmaras.
Išgirdau kaip atsirakina durys ir vieną akimirką sulaikiusi kvėpavimą laukiau kas bus toliau. Leo atidarė duris, pakėlusi galvą išvydau jo veidą. Negalėjau suprasti ką jis jaučia, užuojautą, pasibjaurėjimą žiūrint į mane ar jam tiesiog gaila? Norėjau paklausti, bet žodžiai taip ir nepaliko mano lūpų.
- Žinau jog neturėjome teisės lysti į tavo privatumą, bet man reikėjo žinoti kas vyksta.
- Dabar jau žinai, - nusijuokiau per ašaras ir jis atsisėdo šalia. – Dabar žinot viską.
- Laiškus skaičiau tik aš.
- Ir? Man nereikia tavo gailesčio, Leo. – atkirtau pakeldama akis ir tuomet jis pastvėrė mane už rankos ir prisitraukęs apkabino.
- Viskas ką jaučiau tai pyktį, jeigu žinočiau kas tai per niekšas jau dabar jį būčiau susiradęs ir užmušęs, - ištarė jis stipriai spausdamas mane prie savo krūtinės. – Turėjai man pasakyti ankščiau.
Jo rankos glostė man galvą, nugarą. Leo laikė mane prispaudęs prie savęs ir neketino paleisti. Jis tyliai šnabždėjo jog nepaliks manęs ir daugiau neleis tai padugnei prie manęs prisiartinti, bet aš žinojau tiesą. Jeigu Pyteris panorės jis ras būdą kaip viską apeiti.
- Neleisiu jam tavęs skriausti, pažadu, - sušnabždėjo pabučiuodamas mano kaktą. – Žinau, kad pyksti, bet aš priverčiau Krisą prabilti, aš nuėmiau tavo grandinėlę ir priverčiau Niką su Viola atnešti tavo dėžutę. 
- Viola, rimtai? – iš mano lūpų išsprūdo juokas. – Ji atrodo tokia kalta jog esu tikra iš karto prisipažintų padariusi nusikaltimą.
Padėjau galvą ant Leo krūtinės ir kurį laiką tylėjome. Tuomet vaikinas paprašė manęs papasakoti viską. Žinojau jog turėsiu jam pasakyti viską, bet kalbėti pačiai pasirodė pernelyg sunku.
Galiausiai Leo nebevertė manęs nieko sakyti. Tačiau nusprendžiau jog vis dėl to geriau nieko daugiau nebeslėpti. Paprašiau jog visi susirinktume Leo bute kur galėsiu nesijaudindama jog kas nors mus išgirs pasakyti tiesą. Dabar nebebuvo kur trauktis.