Internatas. Klasė - A ( BAIGTA)

78. Karolina

Mūsų neįleido į ligoninę, o Dilaną su Leo suėmė policija ir uždarė į areštinę. Nikas su Viola išsinuomavo viešbučio kambarį, o aš pasilikau nuovadoje ir laukiau kol pasirodys tėtis. Sėdėjau su kavos puodelius ir atrėmusi galvą į sieną bandžiau vėl nepravirkti. Čia jau sėdėjau šešias valandas. Mane apklausė du kartus ir aš tikėjausi jog vaikinus greitai paleis. Juk jie turėjo įrodymus dėl Pyterio.
Suspaudžiau lūpas prisiminusi kaip pro išlaužtas duris įsiveržė Leo. Tada Dilanas jau buvo gerai trenkęs tai padugnei ir ant rankų laikė Emą. Nuo jos plaukų varvėjo vanduo, ji drebėjo, o jos veidas buvo kruvinas. O tada Leo prirėmė Pyterį prie sienos ir pradėjo jį daužyti kol aš su Niku sugebėjome jį atplėšti. Nežinojau kaip stipriai jis nukentėjo, bet kai pasirodė greitoji, Pyteris buvo be sąmonės ir net paguldytas toje pačioje ligoninėje kaip ir Ema.
- Karolina, - išgirdusi tėčio balsą iš karto pašokau ir apsiliejau kava ranką. – Kur kiti?
- Tėti, - pastačiau kavos puodelį ant gretimo stalo ir jį apkabinau. – Buvo siaubinga, - sušnabždėjau per ašaras ir per jo petį išvydau Krisą. – Dilanas ir Leo areštinėje, Nikas ir Viola viešbutyje.
- Gerai, noriu jog visi grįžtumėte į internatą.
- Aš negaliu, - paprieštaravau išsilaisvindama iš jo glėbio. – Nesuprantu kodėl jų dar nepaleido, mes visi patvirtinome jog Leo su Dilanu gynė Emą.
- Aš einu pasikalbėti su pareigūnais, o tu važiuoji namo, dabar pat.
- Bet...
- Karolina, - tėčio balsas buvo griežtas ir prie manęs priėjo Krisas. – Aš viską sutvarkysiu, bet tau reikia važiuoti.
Žinojau jog prieštarauti jam yra beprasmiška, todėl lydima Kriso išėjau iš nuovados. Kai įsėdome į automobilį parašiau Violai. Vis dar drebėjau ir man skaudėjo galvą. Tas padugnė man praskėlė kaktą, bet dėl savęs jaudinausi mažiausiai. Ema dabar išgyveno tokį siaubą ir mes negalėjome būti šalia jos. Atrėmusi galvą į langą jaučiau kaip viena po kito rieda ašaros ir vyliausi jog tėčiui pavyks ištraukti vaikinus.
Tas planas buvo siaubingas. Turėjau žinoti jog nepavyks. Galbūt būtume spėję jeigu apsauga nebūtų bandžiusi sustabdyti Dilano. Net negalėjau suprasti kaip tas padugnė perėjo apsaugą. Kur po velnių jie buvo kai Pyteris įsmuko į merginų bendrabutį. Tačiau Dilanui pavyko pro juos prasibrauti ir išlaužti kambario duris. Bet buvo per vėlu, jis jau spėjo pasinaudoti Ema.
Kai pasiėmėme Niką su Viola, aš sugebėjau užmigti. Kai pabudau Krisas jau stovėjo prie namų ir švelniai papurtęs privertė mane atplėšti akis. Mano draugai vis dar buvo mašinoje, visi sutarėme jog geriau jeigu jie liks pas mus. Visi laukėme naujienų.
Mudvi su Viola nuėjome į mano kambarį. Man reikėjo palysti po dušu. Kai grįžau į kambarį ji sėdėjo ant mano lovos su kavos puodeliu. Nuleidusi akis ji žvelgė į puodelį, o aš patikrinau savo telefoną. Jokių žinučių ar skambučių.
Paėmiau kitą puodelį ir gurkštelėjau kavos. Mes turėtume būti šalia Emos. Turėtume ją dabar palaikyti, o ne sėdėti čia.
- Aš nieko negalėjau padaryti, - sušnabždėjau ir pajutau Violos rankas. Ji apkabino mane iš nugaros, o tuomet pasigirdo tylus kūkčiojimas.
- Kaip manai kas dabar bus? – paklausė ji kai atsisukau į ją. – Jie privalo juos paleisti, Ema tikriausiai jau pabudo ir paaiškino kas nutiko.
- Tikiuosi, - nusukau akis ir atsisėdau ant lovos.
Praėjo dar keturios valandos tada gavau žinute nuo Dilano jog juos paleido. Pažadinusi Viola nulėkiau į Kriso kambarį ir pareikalavau mus dabar pat nuvežti pas Leo. Juos paleido ir jie už kelių valandų turėjo pasiekti miestą. Kadangi žinojau vaikino durų kodą ketinau dabar pat važiuoti nes žinant Leo jis būtų mūsų neįleidęs.
Kai pasiekėme Leo butą jau buvo po vidurnakčio. Vaikinai pasirodė už valandos. Abu atrodė siaubingai. Ant Leo marškinių buvo kraujo, šviesiai rudi plaukai susivėlę, o krumpliai paraudę. Dilanas atrodė ne ką geriau. Pamatę mus jie akimirksniu sustojo ir aš puoliau Dilanui į glėbį. Jis stipriai mane suspaudė ir pabučiavęs į kaktą susmuko ant sofos.
- Leo? – vaikinas stovėjo prie lango ir aš žengiau arčiau, bet tuomet jis atsisuko.
- Išeikit, visi. – paliepė jis ir vaikinai akimirksniu atsistojo.
- Ar yra kokių žinių dėl Emos?  - paklausiau ir vaikinas perliejo mane piktu žvilgsniu.
- Karo, eime, - paliepė Dilanas, bet aš papurčiau galvą.
- Dinkit, visi! – sušnypštė Leo ir aš suspaudusi kumščius stebėjau kaip visi išeina. Visi išskyrus mane. – Karo, išeik.
- Ne, - papurčiau galvą ir pajutau kaip skruostu nurieda ašaros. – Neišeisiu.
Jis suspaudė kumščius ir mano širdis pradėjo trankytis greičiau. Dar nespėjus susivokti jis nušlavė viską nuo stalo, o tada apvertė jį. Sudaužė savo televizorių ir net stiklinį staliuką. Pagriebiau Leo už marškinių ir apkabinusi per nugarą bandžiau sustabdyti, bet jis nubloškė mane ant žemės ir aš pajutau skausmą. Nuvirtau ant stiklų šukių ir kelios įsirėžė man į ranką ir į delną.
Sukandusi dantis stebėjau kaip jis niokoja savo butą kol galiausiai susmuko prie sienos ir sukišęs rankas į savo plaukus nuleido galvą. Dar niekada nebuvau mačiusi jo tokio palūžusio. Žinojau jog jis kaltina save jog nesugebėjo apsaugoti Emos.
Priėjau prie jo atsiklaupiau ir suspaudusi jo galvą priverčiau pažvelgti į mane. Jo akyse išvydau ašaras. Apkabinau jį ir kurį laiką mudu taip sėdėjome.
- Aš užgavau tave, - sušnabždėjo jis ir aš pažvelgiau į ranką iš kurios vis dar bėgo kraujas.
- Man viskas gerai, tai tik įbrėžimas, - papurčiau galvą, bet jis atsistojęs nuėjo į virtuvę ir grįžo su vaistinėle.
Atsisėdome ant sofos, Leo išvalė žaizdą ir aprišo. Sėdėjome taip kelias minutes tuomet pradėjome tvarkytis. Visur mėtėsi stiklo šukės, popieriai. Jo televizorius ir kompiuteris buvo sugadinti, taip pat sudaužytas staliukas ir paveikslai.
Kai baigėme tvarkyti netvarką buvo puse trijų nakties ir Leo privertė mane eiti miegoti. Nenorėjau jo palikti vieno, bet tikriausiai dabar jam būtent to ir reikėjo.

Kadangi knyga baigiau skaityti ankščiau, tai ir dalį parašiau😅😅