Internatas. Klasė - A ( BAIGTA)

80. Viola

Ryte ruošiausi pirmai pamokai kai gavau žinutę nuo Kriso. Jis pranešė jog visi turime susirinkti direktoriaus kabinete. Kažkodėl nujaučiau kažką negero. Kai Leo vakar mus visus išvarė iš savo buto žinojau jog reikalai blogi.
Vilkėdama baltą uniformą pasitvarkiau savo trumpus juodus plaukus ir pastvėrusi užrašus išėjau iš kambario. Pradėjau žingsniuoti ilgu koridoriumi. Merginos man šypsojosi ir sveikinosi. Šyptelėjusi pamojavau ir nusibraukiau nuo veido plaukų sruogą. Man vis dar buvo sunku priprasti prie tokio dėmesio, tačiau daugiau nė vienas nebandė mane pažeminti ar pasityčioti. Viskas buvo tik dėl Emos. Jeigu ne ji aš vis dar būčiau stumdoma.
- Viola, - krūptelėjusi atsisukau atgal ir išvydau Niką. Vaikinas pasivijo mane ir apkabino per pečius. – Kaip tu?
- Vargiai miegojau, - prisipažinau prikąsdama lūpą. Mudu su Niku tapome gerais draugais ir aš džiaugiausi jog galėjau su juo kalbėti laisvai. – Kaip manai kodėl direktorius mus iškvietė?
- Dėl Emos? – jis primerkė savo žalias akis ir aš linktelėjau. Turėjau tokį pat spėjimą. – Nujaučiu jog naujienos mums nepatiks.
Pritariamai linktelėjau ir kai mudu nusileidome žemyn pastebėjau Dilana. Vaikinas pasisveikinęs prisidėjo prie mūsų ir mes išėjome į lauką. Šiandien buvo šalčiau, todėl susidėjau rankas ant krūtinės ir paspartinau žingsnius. Man nepatiko šaltis, vargiai mėgau tamsius žiemos vakarus, nes tai pernelyg priminė mano ankstesnį gyvenimą kai buvau niekas ir tuo pačiu vienintelė apie kurią žmonės mėgdavo kalbėti.
Kai pasiekėme pastatą patraukėme į direktoriaus kabinetą. Prie durų išvydome Karo su Leo. Abu jie atrodė pavargę. Po akimis tamsėjo juodo ratilai, o Karolinos veidas buvo perbalęs. Jos plaukai buvo surišti į netvirtą kuodą, baltas sijonas susilamdęs, o kaklaraištis atlaisvintas. Leo atrodė net prasčiau. Susivėlę šviesiai rudi plaukai, tamsūs ratilai po akimis ir išsitaršę marškiniai. Susikišęs rankas į kišenes jis stovėjo atsirėmęs į sieną ir žvelgė į duris.
- Labas rytas, - prabilo direktorius atrakindamas savo kabineto duris. – Užeikit, ilgai neužtruksim.
- Kas tokio svarbaus? – Karolina atsirėmė į sieną, ir susidėjo rankas ant krūtinės.
Direktorius parodė į laisvas kėdes ir aš su Dilanu atsisėdau. Leo liko stovėti prie durų, o Nikas atsistojo šalia Karolinos. Direktorius giliai įkvėpė ir atsisėdęs už stalo atsargiai mus visus nužvelgė.
- Norėjau pranešti jog Ema negrįš į internatą, - ištarė jis ir aš suspaudžiau kumščius.
- Kaip suprasti negrįš? – paklausė Karo. – Tai jos sprendimas?
- Ne, - papurtė galvą jis ir įsmeigė savo žvilgsnį į dukrą. – Mangomeris nenori jog jo dukra daugiau čia mokytus, todėl mes turime gerbti jo  sprendimą.
- Bet ar to nori Ema? – neatlyžo Karo. Ji atrodė įsiutusi. – Tas bjaurybė Pyteris ją pasinaudojo, o kenčiam mes? Mes jos draugai, ir dabar jai reikia draugų!
- Karolina, gana, - pakėlė balsą vyras ir aš atsilošiau kėdėje. – Mes nieko negalime padaryti, jeigu bandysite kištis ar kaip nors susisiekti su Ema, Mongomeris pasirūpins jog internatas būtų uždarytas.
- Jis negali! – pasiuto tamsiaplaukė žengdama prie savo tėvo.
- Gali, jis turi pinigų, turi ryšių ir galios tad prašau jūsų visų nesikišti. Kitaip aš pats panaikinsiu klase – A. Aišku?
- Tu negali, - merginos akyse pasirodė ašaros ir prie jos priėjo Leo.
- Karolina, gana. – ištarė jis pastverdamas jos ranką. – Mes supratome. Tai viskas?
- Taip, galite keliauti, - linktelėjo direktorius ir aš atsistojau.
Kai mes visi išėjome iš kabineto Karolina trenkė rankas į sieną. Giliai įkvėpusi ji atsisuko į mus ir liepė keliauti į sodą. Nė vienas neprieštaravo praleisti pamokas. Nė vienas nepratarė nė žodžio kol nepasiekėme sodo ir neatsisėdome. Net ir tuomet tylėjome nežinodami ką pasakyti. Be Emos viskas bus kitaip. Nors ankščiau ji su Karolina buvo didžiausios priešės tačiau išmoko sutarti ir net tapti draugėmis. Mes visi sugebėjome tapti gerais draugais ir tiesiog sėdėti ir nieko nedaryti atrodė neteisinga.
Galiausiai pirmas prabilo Dilanas. Jis smulkiai papasakojo kas nutiko vakar dieną. Vis dar buvo didelis klausimas kaip Pyteris pateko į merginų bendrabutį, bet pasirodo kelios merginos jam padėjo. Jos išblaškė apsaugą kai jis prasmuko į vidų ir net privertė savo draugus meluoti jeigu tik to prireiks. Neva mūsų grupė kalta dėl visko kas nutiko Emai. Negana to mergina kuri atvedė mus į bendrabutį norėjo jog Ema kambaryje būtų viena, bet Karolina paprieštaravo. Jeigu ne Karo, tikriausiai Pyteris būtų jau pirmą dieną ar net vakarą apsilankęs Emos kambaryje.
Viso to klausant man darėsi bloga. Net negalėjau įsivaizduoti kaip dabar jaučiasi Ema ir ką išgyvena. Jai turėjo būti siaubingai skaudu, ji viena ir mes negalėjome su ja susisiekti. Niekas iš mūsų nenorėjo jog ši draugystė nutrūktų, bet mes nežinojome ką daryti.
- Negalime tiesiog sėdėti rankas sudėję, - pratrūko Karo susiimdama už galvos.
- Ir ką siūlai daryti? – paklausė Dilanas. – Įsibrauti į jos namus? Jeigu bandysime su ja susisiekti nukentės internatas.
- Tai nori nieko nedaryti? Apsimesti jog ji niekada neegzistavo?
- Aš taip nesakiau.
- Tikrai? – kilstelėjo antakius ji. – Nes man pasirodė jog būtent tą ir siūlai.
- Gana, - prabilo Leo ir mes visi pažvelgėme į jį. – Mes nieko negalime padaryti, dabar telieka laukti ir tikėtis jog jos tėvas ją išklausys ir leis grįžti į internatą.
Tai buvo vienintelė viltis, bet nei vienas iš musų netikėjo stebuklais. Nuleidau akis į savo pirštus ir juos suspaudusi giliai įkvėpiau. Regis iš tiesų nebuvo nieko ką mes būtume galėję padaryti. Net ir Leo atrodė praradęs viltį.
Galiausiai visi išsiskirstėme. Grįžome į pamokas. Bent jau aš. Nikas toliau jas praleidinėjo, Dilanas tikriausiai buvo su Karolina, o Leo savo kabinete. Niekas net nenorėjo imtis ir bandyti organizuoti artėjančius renginius, net ir Karolina atrodė visiškai pasidavusi. Nejaugi mūsų grupė visai iširs?