Internatas. Klasė - A ( BAIGTA)

82. Ema

Kitą dieną mudvi su Marina apėjome parduotuves. Tačiau net ir tuomet nebuvome paliktos vienos. Visur mus sekiojo du apsauginiai. Marina jau buvo prie to pripratusi, bet aš ne. Ankščiau paskui mane niekas nevaikščiojo ir tuo labiau nereikėjo manęs saugoti. Tai nebuvo dėl mano saugumo, tai buvo dėl to jog nesusitikčiau su savo draugais iš internato.
Radau puikia suknelę, beveik tinkančia mano laidotuvėms ne gimtadieniui. Juoda, ilga ir su didele iškirpte. Nors mieliau norėjau trumpos ir kuo atviresnės suknelės. Nebandžiau apsimesti jog viskas gerai, norėjau jog tėtis suvoktų jog jo sprendimas mane tik skaudina.
Kai grįžome vėl užsidariau savo kambaryje. Numečiau suknelę ant lovos, o pati susmukusi ant žemės pravirkau. Prasėdėjau taip iki vakaro, ir net nenorėjau eiti vakarienės, bet pasigirdo beldimas į duris ir aš pakėliau galvą. Aplinkui buvo tamsu todėl giliai įkvėpiau ir įjungusi šviesą atvėriau duris.
Džei stovėjo atsirėmęs į sieną ir kilstelėjęs antakius nužvelgė mane nuo galvos iki kojų. Jo lūpos susispaudė į ploną linija ir aš galėjau lažintis iš milijono jog atrodau siaubingai. Persibraukusi pirštais per susivėlusius savo plaukus atsitraukiau nuo durų ir nuėjau prie kosmetikos stalo.
- Kaip tu? – paklausė jis ir aš įsmeigiau savo žvilgsnį į veidrodį.
- Šitą klausimą girdėjau mažiausiai penkis šimtus kartų, - tarstelėjau ir pradėjau šukuoti plaukus. – Jaučiuosi siaubingai. Pyteris manimi ir vėl pasinaudojo, tėtis uždraudė grįžti į internatą ir susitikti su savo draugais. O vienintelis vaikinas kurį sugebėjau prisileisti tikriausiai dabar manęs nekenčia, nes per mane buvo suimtas. Man dar tęsti? – pažvelgiau į pusbrolį kuris atsisėdęs ant mano lovos paėmė vieną iš mano knygų gulėjusių ant naktinio staliuko.
- Ir ką žadi daryti?
- O ką aš galiu padaryti? – kilstelėjau antakius ir visu profiliu atsisukau į jį.
- Ema kurią pažįstu nepasiduoda be kovos, ji neužsidaro kambaryje ir neverkia, ji neklauso tėvo ir tuo labiau nežaidžia pagal jo taisykles. – jis atsistojo ir numetęs knygą ant lovos priėjo prie manęs. Uždėjęs rankas ant mano pečių palinko į priekį. – Man dar tęsti?
Papurčiau galvą ir atsistojusi jį apkabinau. Jis buvo teisus. Aš niekada nepasiduodavau net ir tuomet kai peržengdavau ribą.
Kartu su Džeikobu pradėjome planuoti kaip aš galėčiau susitikti su Leo ir kitais. O tam turėtų padėti Viola kuri atvyks rytoj kartu su savo mama organizuoti mano gimtadienio. Papasakojau viską ir vyliausi jog mano planas neatrodo vaikiškas. Man tik reikėjo priversti tėtį suprasti jog aš nebesu maža mergaitė kurią jam reikia saugoti ir globoti. Be to jis nesugebėjo manęs apsaugoti nuo blogų dalykų.
- Juk supranti, kad tau padėsiu? – jis suspaudė mano pirštus ir aš giliai įkvėpusi linktelėjau.
- Ką darysi?
- Nuvyksiu į internatą ir padėsiu suorganizuoti jog tavo draugai patektų į tavo gimtadienį.
- Tai savižudybė juk supranti? – kilstelėjau antakius.
Džei linktelėjo, o aš priėjau prie balkono durų. Namo apsauga buvo tobula, o kur dar ginkluoti apsauginiai kurie galėjo panaudoti jėgą ir nesvarbu tai bus suaugęs vyras norintis įsibrauti į privačia teritorija ar paauglys, jie nedvejos. Nenorėjau savo draugų įvelti į nemalonumus todėl jeigu jie nenorės aš nesupyksiu, bet tai buvo vienintelė mano progą pakeisti tėčio nuomonę. Tik taip galėjau grįžti į internatą.
Anksti užmigau, o kai prašvito į mano kambarį įsiveržė Mia. Prieš pusryčius aš patikrinau jos namų darbus ir papildomas užduotis kurias davė mokyta. Sutrikusi pažvelgiau į seserį kuriai visai neseniai sukako devyneri. Ji buvo tokia pat protinga kaip ir aš. Ji išsprendė dešimtos klasės matematikos užduotis ir nepadarė nė vienos klaidos.
Po to kartu nuėjome pusryčiauti. Tėtis buvo namuose ir kartu su Džei diskutavo apie kompanijos reikalus Australijoje. Mieliau būčiau pasilikusi virtuvėje, bet mane erzino tas apsauginis kuris neatsiliko nuo manęs nė per penkis metrus tarsi galėčiau pabėgti jam nematant.
Atsisėdusi prie stalo iš karto įsipyliau kavos ir pažvelgiau į Mariną. Ji gėrė arbatą ir valgė bandelę su šokoladu. Apžvelgiau nukrautą stalą ir suvokiau jog visai nenoriu valgyti, aš tikriausiai tuoj susirgsiu, bet man nerūpėjo. Tik norėjau kuo labiau įgelti tėčiui.
Po pusryčių, kartu su Marina patraukėme į salę skirtą šventėm. Tikėjausi jog galėsime pabūti vienos, bet kai atėjo tėtis, norėjau skradžiai žemėn prasmegti. Tai reiškė jog jis nepaliks mūsų vienų kai atvyks Viola.
- Ar tu šiandien neturėjai važiuoti į kompanija? – paklausė jo Marina ir tėtis apkabinęs ją per liemenį pabučiavo jos skruostą.
- Pamaniau jog palaikysiu draugiją. Man labai smalsu kaip papuošite salę.
Suspaudžiau lūpas, jam nerūpėjo kaip mes ją papuošim, jis tik norėjo būti tikras jog čia nepasirodys vienas iš mano draugų. Neturėjau supratimo kaip jis neišsiaiškino apie Violą, bet tikriausiai ji nebuvo patekusi į jo akiratį. Leo su Dilanu suėmė todėl jis žinojo jų pavardes, o Karolina buvo jam gerai pažįstama.
Po maždaug penkiolikos minučių, vienas iš apsauginių pranešė jog atvyko Vanesa Heil su savo dukra. Vos nepašokau ant kojų kai tai išgirdau. Susižvalgiusi su Marina stengiausi nuraminti savo širdies dūžius ir apsimesti abejinga. Turėjau sugalvoti kaip pasilikti su Viola viena, nes kitaip visas šis susitikimas bus veltui.
Marina pasistengė ir iš anksto pranešė Vanesai apie esama situacija. Moteris mane žinojo kai lankiausi su Viola savaitgalį tad vyliausi jog ji neišsiduos.
Kai jos įėjo į vidų, Marina kartu su mano tėčiu iš karto pasisveikino. Tamsiaplaukė maloniai šypsojosi ir nė karto nepažvelgė į mane, o štai Viola jaudinosi.
- Man didelė garbė jog suteikėte progą organizuoti Emos gimtadienį, - Vanesa priėjo prie manęs, o paskui ją ir Viola. – Čia mano dukra Viola, ji labai daug man padeda.
- Malonu susipažinti, - ištiesė ranką tamsiaplaukė ir man teko sutelkti visas jėgas jog nepulčiau ir neapkabinčiau jos.
- Koks skirtumas, - nusisukau taip ir nepaspaudusi tamsiaplaukės rankos.
- Atsipašau dėl savo dukters elgesio, pastaruoju metu jai bloga nuotaika, - prabilo tėtis ir aš suspaudžiau kumščius.
- Noriu tamsių spalvų, - prabilau atsisukusi ir Viola iš karto pradėjo rašytis. – Juodos su violetine, ir jokių kvailų kaspinų.  – Stengiausi kalbėti kuo pikčiau, bet bijojau ir persistengti. – Apvalūs staliukai, papuošimai, noriu nedidelės scenos toje pusėje. – bedžiau pirštu į didžiulius langus.
- Ar išsirinkai grupe? – mandagiai paklausė Vanesa ir aš papurčiau galvą.
- Nenoriu nieko triukšmingo, norėčiau smuiko, ar pienino, - gūžtelėjau pečiais ir Viola šyptelėjusi persibraukė ranką per savo trumpus plaukus.
- Pažįstu vieną labai talentingą jaunuolį, jis kaip ji griežia smuiku, - šyptelėjo ji ir aš linktelėjau.
- Taip pat noriu sienos fotografavimui, bet ji turėtu būti iš popierinių gėlių.
- Ema, ar turi kokių pavyzdžių? – paklausė Vanesa ir aš linktelėjau.
- Ateik, - pamojau Violai ir ji sutrikusi pažvelgė į mane. – Ko lauki, kitų metų? Neturiu laiko žaidimams, pavyzdžiai mano kambaryje.
Tėtis neįtarė nieko blogo tik piktai pažvelgė į mane. Papurčiusi galvą pradėjau eiti, o paskui mane ir tamsiaplaukė. Kol nusigavome iki mano kambario atrodė jog pralėkė amžinybė. Kai atvėriau duris įleidau Vio į kambarį ir nuvėrusi apsauginį užtrenkiau duris.
Viola jau norėjo prabilti, bet aš uždėjau pirštą ant lūpų ir ji akimirksniu užsičiaupė. Nusitempiau ją į savo drabužinę ir tik kai uždariau duris, ją apkabinau. Aš taip jos pasiilgau, jų visų.
Atsitraukusi nusišluosčiau ašaras ir giliai įkvėpusi nusisukau. Net nežinojau nuo ko pradėti. Bijojau net paklausti ką dabar apie mane galvoja Leo. Bet turėjau žinoti.
- Ar Leo.... – pažvelgiau į Vio ir ji nusišypsojusi žengė arčiau.
- Kraustosi iš proto jog negali su tavimi pasimatyti. Bet mums uždraudė su tavimi susisiekti, kitaip direktorius bus priverstas uždaryti internatą.
- Negaliu patikėti, - papurčiau galvą ir susmukau ant žemės. – Vio, aš noriu jūsų visų savo gimtadienyje, tik taip manau tėtis pagaliau mus visus išklausys, bet jeigu jūs nenorit rizikuoti aš suprasiu.
- Juokauji? – ji atsiklaupė šalia ir suspaudė mano skruostus. – Mes visi ketiname rizikuoti, ne tik Leo, Dilanas ar Karolina, bet ir Nikas.
- Gerai, - linktelėjau ir atsistojau. – Mano pusbrolis Džeikobas rytoj nuvyks į internatą, jis jums padės. – Jai linktelėjus atvėriau duris ir pirštais persibraukiau per savo šviesius plaukus. – Dėl tų gėlių, tai man nerūpi kokios jos bus, gali ir visai jų nebūti, tai tik buvo priežastis likti su tavimi vienai.
Jai linktelėjus grįžome atgal į salę. Marina diskutavo kartu su Vanesa, o tėtis stovėjo atsirėmęs į sieną ir naršė savo planšetėje. Pamatęs mane jis akimirką sustingo ir aš vyliausi jog neišsidaviau.
Galiausiai nuėjome į svetaine atsigerti arbatos, o tėtis nusprendė grįžti į darbą. Tačiau net ir tada negalėjome laisvai bendrauti, nes aplinkui vaikščiojo per daug žmonių. Tik to betrūktų jog vienas jų ką nors pasakytų mano tėčiui. Ir visgi aš turėjau vilties jog greitai pamatysiu Leo, ir mudu vėl galėsime būti kartu.