some true feelings

žmogus kurio niekad neturėjau

Dabar kaip kvailė liūdžiu dėl to, ko neturiu, vietoj to, kad džiaugčiausi kas mane supa. Saulė, vėjas, vasaros dangus ir mylintys draugai šalia. Liūdžiu po smagios dienos tiriant pasaulį, o juk kiek visko atradau.

Šiandien mano emocijos buvo tikri linksmieji kalneliai, tai kilau, tai leidausi, ir vėl viskas iš naujo.. Kai esi momente, geriau ten ir būti, negalvot apie nieką kitą. O svarbiausia, geriau negalvot apie vaikinus, ypač apie tuos, kurių net neturi. Geriau nesvajot per anksti, nekurt planų ir fantazijų, kurių net nėra, manau užteko 3 metų žaidimų, daugiau nereikia. Todėl dabar bijau įsimylėti, nes žinau, kad tai galiu padaryt labai greitai. Jau beveik ir panirau į žavesio jūrą, bet iš jos išplaukt ne taip ir lengva, ji vis neša mane gilyn ir gilyn.

Esu per daug naivi, bandžiau būti geriausia draugė žmogaus, kurį pažįstu keletą dienų, o dar blogiau, tikėtis, kad tarp mūsų užsimegs daugiau nei draugystė. Jau buvau pakerėta tos idėjos, nes maniau, kad mus sieja ryšys, bet ką aš sau apgaudinėju.. Skauda vidų, kad tas linksmasis nepažįstamasis įsibrovė į mano gyvenimą (gal teisingiau sakyt aš juo per daug susižavėjau), nes dabar jis valdo mano emocijas. Galiu būti beprotiškai laiminga, bet prisiminus, kad jis ne šalia, sielą užims graužatis ir liūdesys. Taip jis iš manęs atima pačias gražiausias akimirkas, bet ar verta jas prarasti dėl žmogaus, kurio net neturiu? Švaistyti džiugesį, laimingas akimirkas su žmonėmis, kurie tikrai mane myli, prarasti save ir paskęsti vienatvės liūne, kai esu ne viena? Neverta skaudint širdies, kai aplink tiek daug laime švytinčių žmonių, kurie nori ja dalintis su manimi.

Vienintelė išeitis - paleist tave, nes atrodo, iš to nieko nebus. Bijau įsimylėt, nes kol kas, tai kelė daugiau skausmo, nei laimės.

Bet manau, jau per vėlu.