Magiškas kristalas (Leilos ir Drako meilės istorija) Nutraukta.

Netikėtas raštelis - 8 skyrius.

8 skyrius

  Leila atsikėlė dar prieš auštant. Jos veide švietė šypsena. Ji žinojo, kad šiandien bus gera diena. Jai tik dvi pamokos ir susitikimas su Džo. Ji jautė, kad šią dieną bus kažkas ypatingo. Ji jautė, kad viskas baigsis laimingiau negu ji tikis.
  Tik saulei pakilus Leila atsikėlė ir nubėgo ruoštis. Ji palindo po dušu ir mėgavosi juo kaip niekada ankščiau. Šilti lašai krito ant jos nuogo kūno. Dušo temperatūra buvo tobula. Ji tiesiog stovėjo ir nejudėjo. Mėgavosi kiekvienu lašu, kiekviena minute. Prabuvus duše pakankamai ji išlipo į šaltą orą. Nuo spintelės pagriebė rankšluostį ir apsiviniojo jį aplink kūną. Nuėjus prie veidrodžio pradėjo taisytis plaukus. Švelniai juos pradėjo šukuoti. Rudi, garbanoti plaukai krito jai ant pečių. Leila pažvelgė į veidrodį. Prieš ją stovi mergina su didžiausia šypsena, mergina kurios smaragdinės akys žibėjo iš laimės. Ji kelis kartus sumirksėjo ir pasiėmė tušą. Švelniai kelis kartus brūkštelėjo per blakstienas. Leila nelaukdama pagriebė švelnų raudoną lūpdažį. Ji jį atidarė ir apvedė jį aplink lūpas, paskui palikdama raudoną spalvą.
  Daugiau Leilai nieko ir nebereikėjo. Ji nemėgo dažytis per daug. Jai patiko kaip ji atrodė – paprastai, bet tuo pačiu ir ne. Leila nusimetė rankšlusotį nuo kūno. Pasiėmė apatinį tikotaža ir apsirengė. Netrukus pasiėmė rūbus. Leila įstojo į džinsus ir juos užsitraukė. Apsirengė baltą palaidinę. Užsimovė plonytes kojines ir apsiovė batus. Nuo kitos spintelės pagriebė uniformą. Per galvą ją apsirengė, susitvarkė kaklaraištį ir už diržo pasislėpė lazdelę. Greitai Leila žvilgtelėjo į veidrodį. Atrodė normaliai kaip visada. Šiandienai ji buvo pasiruošusi.

  Leila nusileido į didžiąją salę pusryčiaut. Salė buvo puspilnė. Prie stalo jau sėdėjo jos draugai. Ji nuėjo link jų.
 - Labas rytas, - tarė Leila atsisėsdama tarp jų.
 - Laba, - tarė Haris. – Kažkas šiandien geros nuotaikos.
 Jis nusišypsojo ir pažvelgė Leilai į akis.
 - Na taip, geros, - šyptelėjo atgal ir į lėkštę įsidėjo šoninės ir kiaušinį.
 - Tu šiandien su Džo eini į pasimatymą, ane? – paklausė Hermiona
 - Tai ne pasimatymas, tiesiog pavaikščiosim ir tiek, - atsakė Leila ir išraudonavo. Ji pati nežinojo kaip tai vadinti. Jis nesakė ar tai pasimatymas, ar tai tik draugų pasivaikščiojimas. Leila norėjo, kad tai būtų pirmas varijantas. Džo jai tikrai patiko.
 - Taip, taip... – sumurmėjo Džinė.
Leila pastebėjo, kad su ja kažkas blogai.
 - Kas tau, Džine? – paklausė Leila.
Džinė atsikvėpė. Akivaizdu buvo, kad Džinė šiandien be nuotaikos.
 - Dinas. Vėl pykstamės.
Leila pyko ant Dino. Vienas dalykas jis buvo Semo draugas, kitas – jis dažnai pykdavosi su Džine.
 - Džine, kodėl tu su juo neišsiskiri? – paklausė Leila.
 - Taip Džine, kodėl? – Haris greit pasakė. Leila atsisuko į Hari su pakeltu antakiu. Jis visai netikėtai įsikišo į pokalbį. Ji matė kaip beviltiškai Haris buvo įsimylėjas Džine. Leila mielai išskirtų juos abu, tik, kad Haris su Džine būtų kartu.
 - Nežinau. Aš manau, kad jį myliu, - tarė Džinė.
Leila su Hermiona aiktelėjo. Jos abi manė, kad tai tik šeip draugystė kuri baigsis tuojaus. Haris pakilo nuo stalo. Visi į jį pažiūrėjo.
 - Aš turiu reikalų. Skanau, - jis šaltai tarė ir išėjo pro duris.
 Leila žinojo, kad turi eiti paskui jį. Vis dėl to jis jai kaip antras brolis.
 - Aš ir turiu reikalų. Džine laikykis, - Leila apkabino Džinę ir išėjo.

  Leila apieškojo tris aukštus, bet Hario nerado. Ji nežinojo kur jo ieškoti. Kadnagi palikus jai salę jis jau buvo dingęs. Leila pakilo laiptais į ketvirtą aukštą. Tik užlipus ji išgirdo trenksmą į sieną.
 - Po velnių, - kažkas suaimanavo.
Leila atpažino Hario balsą, tad pradėjo eiti link jo. Priėjus Harį, ji jį pamatė atsisėdusi ant laiptų. Rankomis jis buvo pasirėmęs galvą. Leila pastebėjo kaip iš jo dešiniosios rankos varvėjo kraujas.
 - Po velnių, Hari! – ji pribėgo prie jo. – Kas tavo rankai.
Haris greit pakėlė galvą. Jo veidas buvo įsitempes. Visas buvo raudonas iš pykčio.
 - Nesvarbu, - tarė ir atsistojo.
 - Hari, tai ne nesvarbu, - pasakė Leila ir priėjo arčiau Hario. – Tu dėl Džinės ane?
 Leila pažvelgė jam į akis jis atsiduso ir linktelėjo.
 - Ah Hari, - ji priėjo prie jo ir apkabino, - leisk man pagydyt tavo ranką.
 Haris linktelėjo ir ištiesė ranką kuri buvo pažeista. Leila pagalvojo kokį burtažodį naudot. Vienas šovė į galvą ir atrodė tinkantis
 - Vulnera Sanentur, - tarė Leila. Iš leilos lazdelės pasileido juosta, kuri apvyniojo Hario ranką. Po kelių minučiu ji buvo sugijusi.
 - Ačiū, - tarė Haris.
 Leila atsisėdo ant laiptų, netrukus prisėdo ir Haris. Jie ilgai tylėjo kol Haris prakalbo:
 - Kodėl jinai turi jį mylėt? – paklausė Haris ir pažvelgė į Leilą.
 - Hari, meilės niekas negali suvaldyti, - nusišypsojo Leila. – Bėje, meilė – tai stiprus žodis. Viena pasakyt, bet kita tą jausti. Gal ji tiesiog taip mano?
Leila pakėlė akis nuo žemės ir pažvelgė ir Hario veidą. Jo veide matėsi sumišimas. Jis įtraukė oro gurkšnį.
 - Taip, tu teisi.
 Leila linktelėjo ir dar kart jį stipriai apkabino. Paleidus tarė:
 - Aš turiu eiti. Pamatysi Hari, viskas susitvarkys.
 Haris dar kartą Leilą stipriai apkabino ir paleido ją eiti.