Magiškas kristalas (Leilos ir Drako meilės istorija) Nutraukta.

Mergina mėlynom akim - 9 Skyrius

Iš karto atsiprašau už klaidas.

9 skyrius.

Leila ėjo susikūprinus link pilies. Kaip spaliui, oras buvo itin šaltas. Buvo matyt kaip greit keičiasi oras, kaip greit artėja žiema.
  Leila lėtai ižengė į pilį pajausdama šilto oro bangą. Ji nusiėmė šaliką ir laikydama jį rankoje žingsniavo link Astronomijos bokšto. Ji praleisdavo ten itin daug laiko. Jai patiko ten sėdėti ir žiūrėti į tolumą. Tada jos niekas netrukdydavo. Ji galėjo mąstyti, ką ji labai mėgo. Bet vieno dalyko kurio tikėjosi nesulaukė. Ji norėjo pamatyt Draką, pakalbėt su juo. Bet šiomis savaitėmis ji beveik jo nematė. Nė karto nesutiko kalidoriuje, pamokose jis būdavo išvargęs, salėje pasirodydavo retai. Per mėnesį jis labai sulyso. Po akimis maišai dar pasidarė tamsesni. Leila matė kaip jam blogai, bet niekuo negalėjo padėt. Ji jautė kaip pyktis ant jo seko. Jie jau seniai nesipyko.
  Ji lėtai atvėrė duris. Ji vėl pajautė šalta orą. Pasiėmus šaliką apsivyniojo ant kaklo ir atsistojo prie balkono tvoros. Ji pažvelgė tolyn. Ežeras atrodė ramus kaip niekada. Medžiai ryškūs nuo lapų įvairovės. Saulė buvo horizonte. Taip kaip Leila ir mėgo.
 Leilai buvo itin laiminga pastarosiomis savaitėmis. Džo ir ji buvo geri draugai. Nors Leila ir norėjo, kad kažkas būtų daugiau, bet neskubino. Džo taip pat atrodė mėgavosi jos draugija. Leila vis nusišypso pagalvojus apie jį. Džo turi kažką ko kiti neturi. Jo paprasti pasimatymai ją tenkino. Paprasti, bet tobuli. Leilai mėgo su juo kalbėti iki vakaro. Išsipasakot.
 Bet ji pasiilgo Drako. Jie mažai bendravo. Bet su juo jai buvo malonu. Kad ir tyla kurios ji nekentė su Draku atrodė jauki. Ji norėjo pamatyti jį iš arti. Pažvelgt į jo nuostabias akis. Paklaust kas jam yra. Ji iki šiol nesuprato dėl ko ji taip nori jį pamatyt. Dėl ko ji tikisi raštelio kuris ją kviečia susitikt. Leila vis pyko ant savęs, kad apie jį galvoja. ‘‘ Tai buvo tik keli kartai“ vis galvodavo Leila apie jų susitikimus.
 
  Leila lėtai atsitraukė nuo balkono krašto ir atsisėdo ant plytelių. Ji išsitraukė lazdelę ir pažvelgė į ją. Leila neįsivaizdavo ką be jos darytų. Jai bloga pasidarydavo, kai pagalvodavo kas būtų jai ji būtų žiobarė. Ji nė nežinotų apie magiją. Ji negalėtų burti. Ji neturėtų normalaus gyvenimo.
  Leila labai dažnai pradėjo naudotis užkerėjimai. Ji atsisėsdavo ir burdavo. Tada būdavo tik ji ir lazdelė.
Leila lėtai susikaupė ir galvojo apie laimingiausią atsiminimą. Ji praėjo mintis ieškodama kol rado tinkamo. Ji pasiliko ties jo ir ėmė galvoti tik apie jį. Leila lėtai ištarė:
 - Expecto Patronum, - iš Leilos lazdelės iššoko spindintys dūmai. Lėtai jie pralėkė kambarį ir iš jų susiformavo vilkas. Leila seniai buvo bandžiusi šiuos burtus. Kai ji pamatydavo savo gynėją nusišypsodavo. Vilkas buvo vienas iš jos mėgstamiausių gyvūnų. Kai ji išmoko iškerėti savo gynėją nustebo. Ji tikrai nesitikėjo vilko. Dabar ji priprato. Ji negali pagalvot apie kažką kitą.
 Jos gynėjas perbėgo kambarį, palikdamas šviesius dūmus. Leila sėdėjo su šypsena ir sekė vilką. Ji taip darė kelias minutes. Tada nuleido ir įsidėjo lazdelę užnugarin. Ji atsikėlė nuo žemės ir pradėjo eiti link durų. Ji atidarė duris ir pajautė smūgį. Ji krito ant žemės, o ant jos žmogus į kurį ji trenkėsi.

 Ir štai ji žiūri vėl į tas mėlynas akis. Jo nesutvarkyti šviesus plaukai krito ant kaktos. Jis pažvelgė į ją su sumišimu. Ir atsistojo nuo jos. Leila tik dabar suprato, kad ji net nesijudino. Ji taip ir gulėjo. Leila išraudonavo ir lėtai atsikėlė.
 - Aš labai atsiprašau, - pasakė Leila ir atsisuko į Draką.
 Ji linktelėjo ir nusuko akis i vaizdą. Leila nežinojo ar likt ar išeit. Ji buvo sukrėsta. Leila net nesitikėjo jo sutikti. Ji pažiūrėjo link durų ir jo. Nežinojo ar išeit ar pasilikt. Galbūt čia bus jos šansas. Gal ji...
 - Gali eit, - jos mintis pertraukė Drakas. Jo balsas buvo šaltas. Prieš ją stovėjo senasis Drakas. Leila žinojo, kad tai tik jo kaukė. Ji jau jį matė ramų.
 - Neisiu, - apsisprendus nutarė Leila.
  Drakas atsisuko į ją. Jis šaltu žvilgsniu peržvelgė ją. Leila pasijuto nesmagiai. Panašiai ją peržvelgė ir semas. Tą naktį kurios ji nepamirš.
 - Ko tau reik? – atsidusęs paklausė Drakas. Ji nežiūrėjo į ją.Jis žvelgė į tolumą.
Leila priėjo arčiau Drako. Jis pasuko akis į ją. Mažiausiai ką dabar jis norėjo matyti yra Leila. Jis mielai nematytų jos likusius mokslo metus. Ji jį blaškė ir neleido susikaupti.
 - Nieko, tiesiog noriu pakalbėt, - tarė Leila ir vėl atsisėdo ant plytelių.
 - Aš nenoriu, gali eit ten kur ėjai, - vėl šaltai debtelėjo Drakas ir nusisuko nuo jos.
 - Kodėl tu toks? Vieną dieną būni malonus kitą vėl tas pats šaltas Smirdžius, - paklausė Leila ramiu balsu.
 Drakas ilgai negalvojo ką atsakti. Jis puikiai žinojo dėl ko jis toks.
 - Sveary, baik kištis ne į savo reikalus.
 Leila tikėjosi nors paaiškinimosi, bet sulaukė visai kitokio atsakymo.
 - Aš noriu padėt, - neužtikrintai tarė Leila. Ji nežinojo ar gali jam padėt. Ji vis dar prisimena tą vakarą prie tualetų. Bet ji pasistengs.
 - Nereik man tavo pagalbos, - pavartė akis Drakas. Jis norėjo, kad ji pasiduotų. Išeitų. Nebenervintų.
  Leila įpyko. ‘‘Ar jis negali nors kartą būt rimtesnis?“ pagalvojo Leila. Ji atsitojo nuo akmeninių grindų ir greitu žingsniu priėjo prie jo.
 -Smirdžiau! Nebūk toks arogantiškas šiknius. Manai užsidėdamas blogo berniuko kaukę aš nusileisiu? Klysti aš mačiau tave kitokį. Negali paslėpti tą ką slėpiai visus šiuos metus, - tarė Leila ir pradėjo eit link durų.
 Ji jas greit atidarė ir išėjo. Leila nenorėjo klaustyi daugiau jo melo. Jai atsibodo girdėt tik melą iš jo lūpų. Ji greit lipo laiptais, kol už jos nepasigirdo balsas.
 - Svery, palauk! – sušaukė Drakas.
 Leila lėtai atsisuko. Ji nesitikėjo, kad Smirdžius ją pašauks. Ji pažvelgė į jį ir sustojo vietoje.
 - Ateik, - tarė jisai ir nuėjo atgal į bokštą.
 
 Leila dar svarstė ar verta grįžti, bet ilgai negalvojus ji vėl lipo laiptais višun. Ižengus vėl pajautė šaltą oro gūsį. Drakas stovėjo vidury bokšto ir laukė Leilos.
 Jis nežinojo kodėl ją pašaukė. Tą ka ji pasakė jį kažkaip paveikė. Drakas žinojo, kad tai tiesa. Jis užsideda tarp žmonių kaukę. Jis nerodo savo tikros asmenybės. Leila dalį jo jau žinojo. Nebuvo ko prarasti. Jis atsikvėpė ir tarė:
 - Kodėl tau rūpi?
 Leila pakartojo jo žodžius galvoje. Kodėl jai rūpėjo? Ji pati nežinojo.
- Nežinau, - tarė Leila ir priėjo prie balkono krašto. – Gražus vaizdas, ane?
 Leila pažvelgė į besileidžiančią saulę. Diena ėjo vakarop. Oras ėmė vėsėti. Vaizdas temo.
 Drakas pažvelgė į ją nesuprasdamas. Viena ji kalba apie jį kita apie vaizdą.
 - Jai nežinai tai kodėl  klausi? – paklausė Drakas.
 - Aš jau sakiau, galiu tau padėt, - ji ramiai atsakė ir atsisėdo ant laiptų.
 Drakas taip pat atsisėdo ant žemės ir stebėjo Leilą kuri žvilgsnį nusukus buvo į ežerą. Jis pamatė kokia ji graži. Jos akys, plaukai, kūnas. Drakas prisiminė dieną prie ežero. Kaip ji jį nužvlegė. Kaip ji dėl jo jaudinos. Kai Leila nusirengė ir šoko jo ieškot. Tada jis nežiūrėjo į ją taip kaip dabar. Dabar jis žiūrėjo į ją merginą kuri juo rūpinasi. Niekas niekada taip nesirūpino juo kaip Leila per šiuos mėnesius.
 - Žinai tuojau mes negalėsim čia sėdėt kaip dabar, - tarė Leila po tylos, - plytos įšals.
 Drakas nežinojo ką atsakyt. Jam patogiau buvo tylėt. Klausytis jos balso.
 - Aš vieno dalyko nesuprantu, - vėl prakalbo Leila, - neseniai mes viens kito nekentėm. Dabar sėdim ir bendraujam. Nors aš bendrauju.
 Drakas išgirdo jos saldų juoką, jis to nesuprato taip pat. Kaip iš priešų per dvi dienas galima tapti... ne priešais? Jis taip pat pažvelgė į Leilą ir išspaudė mažą šypseną.
 - Tai kiek suprantu tu man nieko nesakysi? – paklausė Leila ir atsistojo.
 Drakas prieš atsakydamas pagalvojo.
 - Gal kažkada, - tarė jis ir taip pat atsistojo.
 Leila linktelėjo galvą ir nuėjo link durų.
 - Tai iki, - ji tarė ir atidarė duris.
 - Iki, - tarė Drakas ir liko stovėti bokšte.
 
  Leila lipo žemyn. Šis susitikimas buvo keistas. Galvojo Drakas ir Leila. Jie abu žinojo, kad dar susitiks. Gal ne ryt ar užporyt, bet susitiks.