Greitai ištrūkusi iš savo "asmeninio burbulo" bėgau link miško. Mane pasigavo vasaros kvapas ir saulės spinduliai, kurie nunešė mane toli toli į svajonių šalį.
Pagauta šios nuotaikos aš sukausi. Sukausi viena begaliniuose laukuose. Pritrūkus kvapo sustojau ir apsižvalgiau. Nors kelionės tikslas buvo miškas išvydau, kad stoviu neseniai nupjautų javų lauke.
Šalia savęs pamačiau daug šieno ritinių. Mane iškart aplankė prisiminimas kaip mažesnė būdama visaip stengiausi į juos užsiropšti, kol galiausiai sutikau priimti mamos pagalbą.
Dabar jau paūgėjusi nuo to laiko, jausdamasi taip tarsi su vienu savo rankos piršteliu galėčiau kalnus nuversti, priėjau prie vieno artimiausio šieno ritinio. Apytiksliai apskaičiavusi atsitraukiau kelis didelius žingsnius, o tuomet įsibėgėjus pašokau.
Mano ilgi plaukai plaikstėsi vėjyje ir aš užsimerkusi skriejau. Tačiau šį malonų jausmą greitai nutraukė bumptelėjimas ir mintis, kuri šaukte šaukė: "Laikykis!".
Stipriai pirštais įsikabinau į plastikines viveles, kurios prilaikė ritinio formą. Kojomis įsikirtau į šieną ir šiek tiek pasistengusi užsiropščiau ant ritinio viršaus.
Jau būdama ten, kur atrodė man po kojomis visas pasaulis, aš džiaugsmingai šūktelėjau.
Apsižvalgiusi netoli pastebėjau mišką į kurį keliavau, o jo pakraščiu bėgančią stirną.
Galbūt ji buvo išgąsdinta mano šūksnių.
Smalsumas mane užvaldė ir aš nušokusi nuo šieno ritinio pasileidau paskui stirną. Tačiau ne visos mano mintys sukosi tik apie ją.
Iš tiesų tą popietę kaitinant saulei mane vis dėl to kankino kai kas labiau nei tik skaudančios kojos, troškulys ar supinti, prisivėlę šiaudų plaukai.
Sustojusi papurčiau galvą. "Ne", tariau sau, "Ne dabar".
Šiaip ne taip išgrūdusi tas nepageidaujamas mintis ir vėl apsvaiginta laisvės pojūčio vis dėl to pagaliau pasiekiau mišką.
Tai buvo niekieno neprižiūrėtas ir netvarkytas gamtos kampelis. Kvepiantis paslaptimis.
Šiek tiek paėjusi miško pakraščiu radau du medžius, kurie augo tokiu atstumu vienas šalia kito ir taip tiksliai vienodi, kad atrobė tarsi vartai į kokią nors nepaprastą karalystę.
Tyliai šyptelėjau sau. Kartais mano laki vaizduotė nustebindavo ir mane.
Dėl viso pikto bandydama atrodyti nepavojinga, atsargiai žengiau pro "vartus".
Ir tą akimirką atrodė, kad visas pasaulis liko kažkur man už nugaros.
Miškas svetingai priglaudė mane ir pasijutau tarsi kitame pasaulyje. Tačiau po kelių akimirkų pastebėjau, kad drebu, o mano sveikas protas liepia grįžti namo.
Bandžiau save raminti, nes šis dar neivieno neištirtas miškas gniaužė kvapą ir kvietė praminti slaptus kelius. Vis dėl to nors širdis jau veržėsi ieškoti nuotykių mano protas vis dar nebuvo įtikintas. Galiausiai nesugebėdama jo palaužti ir aš pradėjau abejoti šio sumanymo gerumu, bet niekaip neišdrįsau atsukti šiam stebuklui nugaros ir grįžti į rūpesčių pilną pasaulį.
Vėjas pamatęs mano dvėjones pasitrynė rankas ir pradėjo lankstyti medžių viršūnes taip siekdamas mane įbauginti.
Dar labiau išsigandusi susigūžiau, tačiau vėjas to nesuprasdamas tik pakurstė mano ryžtą keliauti tol kol nebesugebėsiu prasibrauti toliau.
Tačiau jeigu tada būčiau geriau įsiklausius suprasčiau, kad vėjas tenorėjo, kad nepakliūčiau į pavojų, kuris tūno girios gelmėse. Jis tik bandė perspėti mane.
Perlipau per kelis nuvirtusius medžius ir visą laiką eidama žiūrėjau sau po kojomis tikrindama ar nėra bebrų duobių. Dėl jų mane buvo prigąsdinęs brolis.
Galiausiai kai jau kelintą kartą pasilenkiau kad pralysčiau ir kelintą kartą įsipainiojau į didžiulius voratinklius sustojau pailsėti. Pakėlusi galvą pamačiau tai dėl ko kelias minutes išsižiojusi stovėjau kol galiausiai atsitokėjau.
Tai buvo nedidelis laukas dydžio galbūt kaip dvigulė lova, o gal ir šiek tiek didesnis. Tuo metu jo dydis man nerūpėjo kadangi jame augo keisti augalai. Nežinau kodėl tada man jie atrodė keisti, nes tai buvo paprastos žolės, kurių pavadinimo neprisiminiau, tačiau tas nepaprastumo jausmas buvo giliai įsiskverbęs į širdį tarsi mintis, kad turėdama knygas niekoda nebesijausiu vieniša.
Norėjosi prieiti prie pat ir geriau įsižiūrėti į augalus, bet tą akimirką, siaubingai gąsdinančią akimirką šiek tiek į dešinę nuo manęs trakštelėjo šakelė. Neįtikinamai garsus kažkieno neapgalvotas veiksmas tą dieną išstūmė mane iš miško.
Tik prie mano išgalvotų vartų supratau, kad visą laiką bėgau. Priėjusi prie vieno iš medžių išraižiau medžio žievėje savo pirmą vardo raidę: "V" (Velisa).
O šalia jos savo brolio vardo pirmą raidę: "A" (Artenas), kaip pažadą, kad sugrįšiu.
Tuomet atėjo laikas susidurti su savo problemomis nuo, kurių šią popietę bandžiau pabėgti.
