Neramiai sėdėjau prie stalo ir klausiausi kaip kitame kambaryje riejasi mano tėvai. Maniau, kad kai aš gausiu laišką jie bus laimingi, bet tokia buvo tik mama. Mano mama buvo grynakraujė ragana iš itin senos ir garbingos giminės, na mano tėvas taip pat buvo raganius, bet jis mirė kai aš dar buvau kūdikis. Tad mano mama antrą kartą ištekėjo už žiobaro, kas labai nustebino visa jos pamišusia del gryno kraujo raganių giminę. Ji mylėjo Tedą (toks buvo mano patėvio vardas), bet del tos meilės jos giminė ją niekino. Kartą į mėnesį mus aplankyti atvažiuodavo močiutė, bet kaip ji pati buvo ne kartą sakiusi, į šia "žiovarais pradvisuse skylę" ji atvažiuodavo tik del manes. Jis žinojo, jog aš pateksiu į Hogvartsa ir be galo tikėjosi, jog aš mokysiuos jos giminė koledže Klatūnyne. Pasak jos mūsų giminės pimtakas buvo pats Salazaras Klastuolis. Vienas iš keturių Hogvartso steigėjų, bei Klastūnyno koledžo įkūrėjas. Visa mūsų giminė mokėsi Klastūnyne išskyrus mano mama kuri pateko į Varno Naga. Mano tėvas buvo jau visai kita istorija. Jis buvo pusiau žiobaras priklausias Grifų Gūžtai. Jis buvo puikus auroras, bet jį nužudė valdovas Voldemortas. Mano tėvo mirtis buvo viena iš priežaščiu del kurių ji vengė močiutės. Visi žinojo, jog iš mūsų giminės buvo kiles ne vienas mirties valgytojas. Aš aišku taipogi galėjau nekesti savo močiutės, del jos tuometinio neslepiamo palankumo Voldemortui (dabar aišku būtina jį slėpti jaigu nenori atsidurti Askabane, kur tampi psihų užkandžiu), bet supratau, kad močiutė nieko nežinojo, o jai ir būtų žinojusi, ji nebūtų galėjusi nieko pakeisti. Beto to, tuo metu kai mano mama gulėjo lovoje palužta depresijos ir negalėjo rūpintis manimi, močiutė mane globojo, ir nors ir kaip ji neapkentė mano tėvo ji leido mamai jo gėdėti.
Kai man suėjo šešeri į mūsų namus atėjo Tedas. Aš tiesiog negalėjau jo pakesti, nes iki tol mes su mama būdavom dviese ir aš buvau vienintelis žmogus kurį ji mylėjo. Bet po kiek laiko aš apsipratau su juo ir mes visi trys tapome šeima.
Tad kaip jau minėjau mama su Tedu aršiai riejosi kitame kambaryje. Tedas nenorėjo manes išelisti į Hogvatsa. Jis žinojo kas nutiko mano tėvui ir manimi rūpinosi. Tedas man neatstojo tėvo, jo turbūt atstoti man negalėtų niekas. Bet jis man buvo brolis. Kaip vyresnysis brolis kuris mane erzindavo, pykdydavo, bet taip pat juokindavo ir visada priversdavo šypsotis. Negaliu pasakyti, jog aš jį mylėjau, bet mamai jis buvo reikalingas, tad man to užteko.
Mama su Tedu beveik niekada nesiriedavo na, o šendiend nuo jų riksmų konr kilnojosi stogas.
Kol jie vienas su kitam kažką įnirtingai aiškino aš išgirdau kažka driokstelint židinyje ir nubėgau pažiūrėti kas ten. Prieš mane stovėjo aukšta moteris. Tobulu žilų plaukų kuodu, pretenzingu juodu kostiumėliu, prabangia rankine ir aukštakulniais bateliais.
-Močiute!- sušukau ir puoliau jai į glėbį.
-Arija! Brangute, nemačiau taves vos mėnesį, o tu jau tokia didelė išaugai. Vos sužinojau, jog gavai laišką iš Hogvartso kuo skubiau čia atkeliavau. Tu tikra šaunuolė,- ji nusišypsojo man ir paglostė galvą. Bet jos lūpų kamčiai nusviro žemyn ir ji tvirtai sučiaupė lūpas.- o Merlino barzda, tavo mama su tuo žiobaru stūgauja kaip gauja vilkolakių. Elionora!- užriko ji per visus namus.
Mama su Tedu tuojau pat atbėgo į svetaine. Išvydes močiute Tedas susiraukė, o mama išpūtusi akis šiaip ne taip išspaudė:
- Nesitikėjom tavo apsilankymo.- priblokšta tarė ji.
Atvirai šnekant šiuose namuo aš vienintelė laukdavau močiutės vizitų, mamai nepatiko jos požiūris į Tedą ir apskritai į visus žiobarus, o Tedui nepatiko jos noras kontroliuoti jos dukters gyvenima.
- Žinoma nesitikėjot,- tarė močiutė ir niekinamai nužvelgė Teda,- jai būtumėt tikėjasi man nebūtų tekia klausytis šio stūgavimo. Beto kodel jūs nesidžiaugiat, kad Arija gavo laišką, jug tai šventė. Arija dabar 100% priklauso burtų pasauliui.
- Jai ten ne vieta.- neiškentes šveitė Tedas, bet tuoj pat susigūžė. Jis kaip ir visi jautė nuo močiutės sklindančia tamsia jėga.
- Nesupratau?- visi jos raumenys įsitempė ir ji tapo panaši į gyvate pasiruošusia kirčiui.
- Nejaugi norite, kad jai baigtūsi kaip jos tėvui!- sušuko jis. Aš pakėliau savo išpūstas akis į jį. Niekas nedrįsta taip kalbėti su močiute. Jis arba labai drąsus arba visiškas beprotis.
Močiutė prakalbo tyliu balsu ji visada taip darydavo kai suirzdavo:
- Net namanyk, jog toks žiobaras kaip tu gali ja sustabdyti.- spjaute išspjovė ji,- na, o tu Elionora apramink savo įžūlų žiobara. Kol abu susiimsite Arija gyvens pas mane.- ji paėmė mane už rankos ir mes išnykome ore niekam nespėjus ištartis nė žodžio.
