Visa naktį praleidau nemiegodama. Tiesiog tysojau lovoje kamuojama nemigos.
Galvojau apie tai kaip atrodys Hogvartsas. Mama pasakojo, kad tai didžiulė senovinė pilis, bet negalėjau apsispresti. Ar tai niūri ir baisi pilis kurioje per animacinius filmukus gyvena blogiečiai, ar tai sviesi ir didinga pilis kurioje per tuo pačius animacinius filmukus gyvena princesės su princais. Taip pat svarsčiau kokie bus mano būsimieji draugai ir ar aš tokių išvis turėsiu. Kas žino, gal aš būsiu atsiskyrėlė kurios visi vengs ir ją apšnekinės. Bet didžiausia baime man kėlė koledžas į kurį aš pakliūsiu.
Saulei prašvitus dar karta patikrinau ar susidėjau visus daiktus kuriuo man susikrauti vakar padėjo mama su Tedu. Tedui jie pasirodė baisiai įdomūs. Jis kokias penkias minutes nepaleido iš rankų mano burtų lazdelės. Jis ja bd perstojo mosavo kartodamas abrakadabra ar kažka panašaus, kol mama iš jo jos neatėmė, kad neiždaužytų visko aplinkui.
Nusprendžiau dar kartą nusiprausti po dušu nors aš tai dariau vakar prieš miega (kurio net nebuvo). Kad ir kaip ten bebūtų aš neturėjau ką veikti, nes visi namuose dar miegojo. Vaikščiodama po namus būčiau juos prikėlus, o jug jie visia nekalti, kad man iš jaudulio nesimiega.
Pro dušo galvute ant manes pradėjo purkšti ledinis vanduo. Man toks patiko. Jis padėjo susikaupti ir blaiviai mastyti. Ilgai stovėjau po šalto vandens srove. Ir dar kartą gerai viską apmąsčiau. Kai išgirdau, jog po namus kažkas vaikšto. Apsirengiau savo kasdieninius drabužius ir nusileidau laiptais į virtuve. Joje sėdėjo Tedas ir pylėsi kavą iš kavinuko i puodelį.
- Sveika, kaip matau jau ir nusimaudyti spėjai.- jis man nusišypsojo žiūrėdamas į mano plaukus nuo kurių galų ant virtuvės plytelių varvėjo vanduo. Aš tik linktelėjau galva ir pradariusi šaldytuvo duris ėmiau kuistis po jį bandydama iškrapštyti apelsinų sulti.
Kai jas suradau gryžau prie stalo ir pildama jas pasiryžau užduoti klausima kamavusį mane visą naktį.
- Kaip manai ar mamai bus svarbu į kurį koledžą aš pateksiu.- tariau žiūrėdama kaip apelsinų tirščiai grimsta į stiklinės dugną.
- Žinoma,- ramiai atsakė Tedas ir aš pakėliau į jį akis,- kaip jai ar dar kam nors kitam gali nerūpėti. Jug tas koledžas į kurį tu pakliūsi turės nuostabia, talentinga ir labai protinga mokinę.
Aš šyptelėjau:
- Tik nereikia,- po to surimtėjau if pažvelgiau jam į akis,- kai skersineme skersgatvyje bu vau pas ta Olivanderį kurį jum minėjau, na žinai nusipirkti lazdelės.- priminiau pamučius, kad jis nelabai supranta apie ką aš kalbu.
- Ak, taip,- prisiminė,- na ir ką jis?- paklausė.
- Jis sakė, kad aš labai panaši į savo močiute, net mūsų lazdelės labai panašios.
- Na ir kodel tai blogai?- nesuprato jis.
- Nes jai taip aš galiu patektį į Klastūnyna, o aš ten nenoriu. Aš noriu būti kaip tėtis. Mokytis Grifų Gūžtoj ir tapti aurore.- man pabaigus skruostu nuriedėjo ašara.
- Na taip tu tikrai panaši į savo močiute. Esi labai tvirto charakterio, bet tu taip pat labai panaši ir į savo tėvą. Nors aš jo ir nepažinojau, bet tavo mama pasakojo man apie jį. Jis buvo geras žmogus. Tu taip pat. O tas Olivanderis viso labo lazdelių meistras. Jis taves nepažysta taip gerai kaip aš, tavo mama arba galiausiai tu pati. Tik tu žinai las tu esi iš tiesų ir kokia tu nori būti. Na tebūnie tu ir pakliūsi į Klastūnyna, bet jai tu žinai, kad tau ten ne vieta tai ir nebūk tokia kaip tie klastuolai. Būk gera, draugiška, nuoširdi ir drąsi. Būk tokia kaip grifiukai. Ir nors ir baigsi Klastūnyna vistie galėsi būti tokia pat puiki aurorė kaip ir tavo tėvas,- jis nuvalė ašara man nuo skruosto ir nusišypsojo,- na, o dabar laikas prižadinti tavo mama, nes kitai pavėluosim į traukinį.
Nežinau ar jis tikrai taip mano. Ir vis dėl to Tedo žodžiai mane nuramino.
***
-Mažute paskubėk, nes nespėsi.- sušuko man mama.
Mes visi trys lėkėme per žiobarų pilna King Kroso stotį. Vos radome vieta aikštelėje mašinai pastatyti, tad dabar lėkėme iki pertvaros jog tik spėtume į traukinį. Mano vežimėji kratėsi greitai stumiamas nelygiomis King Kroso stoties plytelėsmis. Šeina nepatenkinta del kratymo garaiai ūbavo pritraukdama nepageidautinus žiobarų žvilgsnius. Greitai perbėgome pertvara į devinta su trim ketvirčiais peroną ir prieš mano akis išdygo milžiniškas traukinys.
Prie traukinio taip pat buvo žmonių maišalynė. Tėvai atsisveikinos su savo vaikais.
Apsikabinus mama ir Teda nuskubėjau į traukinį. Beveik visi jau buvo sulipe ir nebuvo nė vienos tuščios kupė.
Vargais neglais radau pustušte kupe kurioje sėdėjo rudų garbanotų plaukų kupeta švelniomis rudomis akimis. Kaip vėliau išsiaiškinau vardu Hermiona, o priešais ja sėdėjo nerangus, bet visia mielas vaikinukas Nevilis. Jie mane draugiškai priėmė. Bent jau nereikėjo bijoti, jog neturėsiu draugų.
***
Po kelių valndų mes vedami tikro milžino (perkeltine prasme) vardu Hagridas susėdome į valteles ir plaukėme link Hogvartso. Hogvartsas buvo daug įspūdingesnis negu as jį įsivaizdavau. Jis nebuvo panašus nei į viena iš dvieju mano susikurtų pilies iliuzijų. Hogvartsas tarsi atsavo magija. Dar niekur gyvenime nebuvau mačiusi tokio pastato. Tai buvo milžiniška, didinga senovinė pilis. Plačiaui koridoriais aukštomis lubomis. Sienos buvo nukabinėtos paveikslais ir prie sienų karts nuo karto išvyzdavai senovinius riterių šarvus. Vedami profesorės MakGonagal mea ižengė į didžiaja salę. Visur buvos pilna žvakiu jos kabojos ore ir apsvietė visą didžiulę patalpa. Pažvelgusi į viršų aiktelėjau išvydus nuostabų nakties dangaus skliautą nusėtą žvaigždėmis. Per visa salę driekėsi keturi ilgi stalai, o pačiame salės gale penktasis - mokytojų stalas. Mums einant per salę apžiūrėjau mokinius sėdinčius prie stalų. Visi smalsiai mus apžiūrinėjo arba šypsojosi išskyrus Klastuolius. Jiems mes atrodėme visiškai neįdomūs.
Profesorė MakGonagal priešais pirmakursius pastatė kėde ant kurios padėjo sulopyta ir baisiai nešvaria smailę burtininko kepurę.
Profesorė MakGonagal šaukė mokinius, uždėdavo jiems kepurę ir ši juos paskirdavo į vieną iš keturių koledžų.
Aš baisiai bijojau nežinojau kur pateksiu. Vis iš naujo ir iš naujo apmąsčiau Olivanderio ir Tedo žodžius.
- Arija Ignis!
Išgirdusi savo varda drebančiomis kojomis užlipau ant pakylos ir atsisėdau ant kėdės. Profesorė MakGonagal uždėjo man ant galvos kepure ir ši ėmė murmėti man į ausis.
- Hmm, sunku, sunku. Esi laibai drąsi, bet taip pat gudri, šiek tiek klastinga, bet dažniausiai nuoširdi. Kurgi tave paskirti, hmm. Tiktum visur. Na taip. Labai sunku, bet vis dėl to.... Grifų Gūžta!
Grifiukų stalas pašėlo rėkti, ploti ir švilpti. Nubėgau ir atsisėdau prie Hario ir Ronio su kuriais susipažinau traukinyje. Visi mane sveikino, plojo man, drąsino.
Aš supratau, jog Tedas buvo teisus. Aš buvau panaši tiek į močiute, tiek į tėtį. Bet vistiek aš buvau panašesnė į tėtį.
Po kiel laiko prie manes pribėgo ir apsikabino Herniona. Ji taip pat pateko į Grifų Gūžta.
Po vakarienės gulėdama lovoje aš džiaugiausi, jog pagaliau žinau kas aš esu.
