Įtraukiu paskutinį dūmą dar kartą apnuodydama savo plaučius. Bet kam rūpi? Spjaunu ant gyvenimo, ant visų žmonių vaikštančių šia žeme. Jie kalti, kad aš tokia. Mano skruostu teka ašaros gadinančios mano bevik tobulą makiažą. Daugiau nepajusiu švelnaus vasaros vėjalio. Niekada. Nusisuku nuo saulės kuri ištirbdo mano ašaras. Niekada daugiau nepamatysiu žydro dangaus. Arba pamatysiu, gal tai bus mano naujieji namai? Bet prieš tai, aš turiu padaryti tai, ko niekada nedariau - iš tiesų gyventi.
YOU ARE READING
Jei liktų tik viena diena
Short StoryKursuose kuriuos lankiau dėl depresijos visada klausdavo to paties klausima: ' kas jei liktų tik viena diena? ' Keista tai, jog viena diena man tik ir beliko, iki kol mirtis suės mano gležną kūną išleisdama mano juodą sielą į laisvę. Tada viskas ir...
