Magiškas kristalas (Leilos ir Drako meilės istorija) Nutraukta.

Kvidičas - 13 Skyrius

Prieš pradedant norėčiau, kad nueitumėt pas @jletolover ir paskaitytumėt jos tik pradėtą kurti fanfiction apie HP :) Būsiu labai dėkinga.
-------------

13 skyrius

Be galo greit artėjo žiema. Visi mokiniai buvo laimingi žinodami, kad tuojaus prasidės atostogos. Visur tik ir tebeskambėjo kalbos apie keliones ir šeimą. Visi buvo be galo laimingi. Tuo tarpu Leila jautėsi visai kitaip. Beveik po dviejų mėnesių nuo laiško ji dar negavo jokių žinių. Leila labai nerimavo dėl tėčio. Bet tikėjosi, kad jam viskas gerai. Jai nepatiko mintis, kad visas atostogas turės praleisti Hogvartse. Kad ir kaip jai čia patiko, bet Kalėdas ji norėjo praleisti su šeima. Nors ji džiaugėsi, kad Tomas bus kartu su ja. Per praeitą mėnesį jie praleido labai daug laiko kartu. Leila buvo laiminga, kad turi tokį brolį.
 Lapkritį nieko įdomaus neatsitiko. Leila dar artimiau pradėjo bendrauti su Džo ir ji vis dažniau galvodavo apie Draką. Leila pyko ant savęs, kad neišmeta jo iš galvos. Nuo jų bučinio abu nebesimatė ir Leila tas tiko. Ji nebenorėjo turėt reikalų su Smirdžiumi. Kad ir kiek kartų Leila bandė išsiaiškinti ką Drakas slepia, merginai nepavyko. Ji jau pasidavė ir senokai nebebandė jo tardyt. Leila pastebėjo kaip nuo Helovyno jis suprastėjo. Ir ta priežastis tikrai nebuvo ji. Kai Drakas nematydavo Leila jį stebėdavo nors ir žinojo, kad tai nebuvo gerai.
 - Leila! – pašaukė ką tik įėjęs į bendrąjį kambarį Haris.
 - Ką? – pakėlus akis paklausė Leila.
 - Ar dalyvausi kvidičo atrankoje? (žinau, kad per vėlai, bet nesikabinėkim gerai? :D)
 Leila gūžtelėjo pečiais. Mergina net negalvojo apie kvidičą.
 - Nežinau. Gal būt.
 Haris atsidusęs pavartė akis ir atsisėdo netoli jos.
 - Aš žinau kaip tu puikiai žaidi. Prašau pabandyk dėl manęs. – Maldavo Haris. Leila pamąstė ir tarė.
 - Gerai dėl tavęs.
 Haris nusišypsojo ir atsistojęs apkabino Leilą.
 - Tai rytoj susitiksim aikštėje, - pasakė Haris. Leila linktelėjo galvą su šypsena veide. Jis apsisukęs išėjo palikdamas ją vieną kambaryje.
 Leila prisiminė dieną iš vaikystės. Tada ji buvo laiminga kaip niekada.
 
“ Leila užšoko ant šluotos. Ji pasispyrė nuo žemės ir pakilo į orą.
 - Nagi Tomai, paskubėk! – sušaukė dvylikmetė Leila.
 - Lili tai as tave turiu išmokyt, - sušaukė brolis.
 Leila pavartė akis ir pakilo dar aukštyn. Ant suoliuku sėdėję tėvai stebėjo savo vaikus.
 - Man reikia išmokt tik žaist, - tarė Leila ir mikliai apsisuko. – Skraidyt aš moku puikiai.
 - Kaip pasakysi Lili, - nuo žemės pakiloTomas. Jis priskrido šalia Leilos. – Dabar įdėmiai klausykis. Tu jau maždaug žinai kaip viskas vyksta. Aš tave patikrinsiu kurioje vieotje tau būtų geriau žaisti. Ką tu manai?
 Leila susimąstė ir neužilgo atsakė broliui.
 - Manau gynėja, - tarė Leila.
 - Na manau gali paandyt. Turi gerą akį, - nusijuokė Tomas.
 Ji atsisuko į tėvų pusę ir užriko:
 - Tėti atmesk Kritlį. – Tėtis pakilo iš savo vietos ir paėmęs kamuolį mostelėjoTomui. Tomas pagavęs nuskrido į mažos aikštelės vidurį.- Leila skrisk prie lankų. Aš tau iš pradžių mesiu nestipriai. Pažiūrėsim kaip seksis.
 Leila nuskrido prie trijų lankų. Jie buvo specialiai pastatomi kai šeima žaidė. Ji apsistojo prie vidurinio lanko ir laukė kol brolis mes.
 - Pasiruošus? – ištarė jisai stipriau sugniauždamas kamulį.
 - Pasiruošu, - ištarė Leila ir susikaupė.
 Tomas įkvėpė nusitaikė ir nestipriai metė kamuolį į dešinį lanką.Leila greit suregavus pasilenkė ir nuskrido link dešiniojo lanko. Su koja ji nuspyrė kritlį.
 - Šaunuolė! – plojo Tomas. – Bet aš mečiau nestipriai. Nori pabandyt su daugiau jėgos?
 Leila linktelėjo ir grįžo į senąją poziciją. Ji įsmeigė akis į Tomą ir stebėjo kaip jis juda. Tomas pasilenkė ir metė kritlį vėl į dešinį lanką. Leila pastebėjo ir puolė link jo. Ji bandė sugaut, bet smūgis buvo per stiprus ir ji nukrito. Tėvai greit suregavo ir paleido kerus kurie Leilai neleido atsitrenkt į žemę. Jie atsiduso ir pribėgo prie Leilos.
 - Širdelė ar viskas gerai? – tarė mama pasielnkus prie dukros.
  Leila nusišypsojo ir pakėlė nykštį į orą. Leila greit pašoko ir apžergė šluotą.
 - Šį kartą saugokis. – tarė Tėtis ir atsisėdo šalia mamos.
 Leila pakilo į orą.
 - Dabar aš būsiu puolėja. Manau man seksis geriau. – ji pasakė ir atėmė kritlį iš Tomo.
 - Kaip nori. Tik reikėtų dar vieno žaidėjo. – Tarė Tomas. – Tėti gal tu nori?
 Tėtis linktelėjo galvą ir pasiėmęs šluotą atskrido pas juos. Jų tėtis žaidė kvidičą Hogvartse. Jis buvo puolėjas.
 - Bet aš saugosiu lanką, - tarė jisai. – Bus nors kiek lygesnės jėgos.
 Abu vaikai linktelėjo ir Tomas nuskrido prie Leilos.
 - Leila įsivaizduok, kad aš klastuolis ir turi mane apžaist, - paaiškino Tomas.
 - Jai tu klastuolis, tai aš tave įrašau į juodajį sarašą. – Leila nusijuokė ir pažvelgė į Tomą. Jis žiūrėjo į ją su keista išraiška.
 - Tu dar ir tokį turi?
 Leila nusijuokė.
 - Gal ir taip. Žaidžiam, - įsakė Leila ir suskaičiavus iki trijų išmetė kamuolį į viršų.
 Abu vaikai šovė link kamuolio. Leila buvo arčiau jo tad ir pagriebė. Stipriai suspaudus kamuolį ji pasielido link lanko. Iš visų jėgų metė kamuolį į lanką. Tėtis nepastebėjo ir kamuolys pralėkė pro skylę.Leila riktelėjo ir mama apačioje paplojo. Leila greit apskrido lanką ir sustojo šalia brolio.
 - Dar kartą sužaidžiam klastuoli? – ji paklausė ir nusijuokė...“

 Leila šypsojosi prisiminus tą dieną. Ji apžaidė brolį ir sužinojo, kad būtų buvus nebloga puolėja. Bet dėja ji niekada ir nenuėjo į atranką. Visada pasibijodavo ar būdavo ligoninėje. Bet šį kartą ji nepraleis tokios progos. Leila užsitarnavo gauti tą poziciją. Būtinai nueis ir parodys ką moka.