Kartais noriu tarti žodį,
Tą, kuris pakeis, galbūt,
Mus skiriančio atstumo plotį,
Į kiek trumpesnį, bet tau žinoti.
Tik nuo tavęs tuomet,
Imtų viskas priklausyti,
Imčiau skęsti, o gal,
Ir išmokytum mane skraidyti.
Tik ar tokia sunki našta,
Atsakomybė nelengva,
Nulemsianti atrodytų tiek daug,
Skirta nukristi tau po kojom iš dangaus.
Gal dar pasaugoti tave,
Iš tolo žavintį mane,
O gal bijau tik nusivilti,
Ne, ne tuo skausmingu - ne.
Bet tavos asmenybės iliuzija,
Kuri įsišaknijus mintyse,
Ir užkariavus paiką protą,
Imtų blukti, niurti, tau esant visai kitokiam...
O gal bijau, jog nepatiksiu,
Tokia keista, tamsi beprotė,
Kuriai tu patinki lyg saulutė,
Šaltą žiemą glostanti odą ir atitirpdanti žolės menkutį plotą...
YOU ARE READING
Betoniniai Kontrastai
PoetryTai jau antrasis mano kūrybos eilėraštukų rinkinys, kurį pristatau plačiajam skaitytojų ratui. Nors kūrybinis vaikutis jau ne pirmas, vis vien jaučiu (galbūt, net visada jausiu) širdyje spurdantį šiokį tokį jaudulio įelektrintą kamuolėlį, besisukant...
