Tik vaikino gal norėčiau,
Aš mirtingo,
Nes su vampyru būt sunku,
Kai lauke gera ir gražu;
Aišku vilkolakiai ne ką geriau,
Štai capt ir ranką jau nuplėšė,
Atseit nepiktas, netyčia taip išėjo,
Nors kramtydamas netgi čepsėjo!
Štai zombiai, jie tai be moralės,
Iš akių matyt, ko pavartoję,
Nevaidina, ko nereikia,
Iš kart užgriūna ir tavas smegenis kramsnoja,
Tik likus odai jie atsitraukia,
Ir kur nugriuvę jie nekaukia,
Ir neknarkia;
Bet likus galva tavo, tai lyg muziejus,
Ten, kur abstrakčiai tapyt buvo pradėjęs,
Tas kaimo stepių Jonas,
Kurs tave bulvekasin parsves,
Ar koks Karolis kurs visad sako,
Fieestą reikia švęsti,
O tik paaskui mėšlą veežti,
Atseit matai - jis, miest marozas,
Dienos šviesoj senokai rodės,
Gal virto vampu?
O gal tuo zombiu?
Kas ten žino!
Gal motin iš gailesčio,
Rusin jį užrakino...
ESTÁS LEYENDO
Betoniniai Kontrastai
PoesíaTai jau antrasis mano kūrybos eilėraštukų rinkinys, kurį pristatau plačiajam skaitytojų ratui. Nors kūrybinis vaikutis jau ne pirmas, vis vien jaučiu (galbūt, net visada jausiu) širdyje spurdantį šiokį tokį jaudulio įelektrintą kamuolėlį, besisukant...
