Tu man rūpi,
Ir patinki,
Gal kiek labiau,
Nei šiaip jau turėtum,
Bet, jei atvirai, tai mažiausiai keista.
Tu taip toli,
Man svetimas esi,
Bet kambariai,
Be tavęs man tuščiausi,
Ne taip kaip be kurio kito.
Sapne lankei,
Ir jau ne kartą,
Šypsojais kerinčiai gražiai,
Žvelgiai tuo kiaurai veriančiu žvigsniu,
Kuris tavy man geriausiai pažįstamas.
Kai nemačius tavęs,
Jau kuris laikas,
Ėmiau mažiau apie tave galvot,
Ir maniaus, kad pamiršau,
Bet vėl mums susitikus,
Sutirpau kaip pirmą kartą,
Kai maniaus sau,
Kad tu nekitoks,
Ilgai mano žvilgsnio netrauksi.
Bet štai - jau pusė metų,
O tu vis dar mano dėmesio centre,
Sau vienas pūpsai,
Niekam vietos neužleidi,
Aš tavęs nebijau,
Bet tik tu verti mane,
Štai šitaip nerimauti,
Lyg staiga būčiau tapus,
Aš tau pavaldi vergė.
Nekenčiu štai šitaip priklausyti,
Emociškai nuo visiškai nepažįstamo,
Taip imt ir prisirišti,
Bet ką padarysi,
Jei tai neišvengiama,
Bet gal, kaip kitais kartais,
Iki šiolei, prisiminimas ims blukti,
Ir tave aš pamiršiu,
...O kas jeigu ne?..
Tada jau tikrai bus blogai,
Nes aš viena,
Kitokia tapti dar nenoriu,
Net jeigu tu būtum tas vienintelis...
ESTÁS LEYENDO
Betoniniai Kontrastai
PoesíaTai jau antrasis mano kūrybos eilėraštukų rinkinys, kurį pristatau plačiajam skaitytojų ratui. Nors kūrybinis vaikutis jau ne pirmas, vis vien jaučiu (galbūt, net visada jausiu) širdyje spurdantį šiokį tokį jaudulio įelektrintą kamuolėlį, besisukant...
