Magiškas kristalas (Leilos ir Drako meilės istorija) Nutraukta.

18 Skyrius

 Leila žvelgė į tamsią naktį. Naktį apšvietė tik vabalėliai tyliai sklandantys ore. Jie neleido Leilai miegoti, ji per juos negalėjo sumerkt akių. Tokių padarėlių ji dar niekada nebuvo mačiusi. Mažyčiai, švytintys, sparnuoti gyvūnėliai kvietė Leilą laukan. Į tamsią ir šaltą naktį. Leila jau kelis kartus kėlėsi iš lovos, bet atsiguldavo atgal. Ši mintis jai nebuvo geriausia ir protingiausia. Kelis kartus ji norėjo kviestis Draką kartu kuris gulėjo netoliese ant sofos, bet susikaupus jo nekėlė. Jis atrodė taip ramiai miegodamas, kad Leila ir nuo jo akių negalėjo atitraukt. Žinodama kaip jisai pastaraisias mėnesiais jaudinasi, ji nenorėjo jo prikelti. Bet šviečiantys vaaliukai ją kvietė ir kvietė. Leila buvo įsitikinus, kad jie veda kažkur, ten kur ji išsiaiškintų į visus klausimus apie kristalą.

 Ji lėtai atsikėlė nuo lovos pagriebdama paltą. Greit jį apsirengusi ir užsimovusi batus ji tyliai nutipeno link durų. Leila lengviau atsikvėpė kai Drakas nepramerkė akių. Ji apsižvalgius aplinkui palietė rankeną ir lėtai ją palenkė apačion. Durys sugirgždėjo. Leila sustojo vietoje. Įsiklausiusi į aplinką ir nieko neišgirdusi kuo atsargiau pralindo pro durų tarpą. Į ją trenkė šaltas ir gaivus žiemos oras. Leila nusipurtė nuo šalčio ir nulipo laipteliais. Pažvelgus į vabalėlius pamatė kaip jie skrenda link miško gilumos. Nieko nelaukus Leila pasileido paskui juos.

 Pražengus namo ribas ji pasijuto nejaukiai. Lyg kažkas ją stebėtų ir tuojau pultų. Bet Leila greit šias mintis nustūmė šalin ir apsižvalgius pasileido link tamsos. Kuo toliau Leila ėjo tuo vabzdžių spalva blėso. Vienintelis šivesos šaltinis buvo Leilos lazdelė ir menka šviesa nuo padarėlių. Ji dairėsi aplinkui ieškodama kažko kas jai padėtų, bet nieko nerado. Paėjus dar kelias minutes ji pastebėjo kaip viskas pradėjo tempti. Pakėlus galvą pamatė kaip vabzdžiai nuskrenda atgal. Leila norėjo užrėkti, kad jie nenuskristų, bet tai jai atrodė kvaila.

 Jos širdis pradėjo daužytis su kiekvienu žengtu žingsniu. Atrodė ji iššoks, bet kurią akimirką. Leilai pasidarė sunkiau kvėpuot, vaizdas pradėjo lietis. Ji bandė remtis į medį, bet nesisekė. Susverdėjus jį trenkėsi ant šaltos žemės. Paskutinį kartą įkvėpus pajautė tamsą. Šaltą ir skaudžią tamsą.

 -Ji turi žinoti! — sušaukė tolumoje moteris. — Žinai kas bus kai jinai jį gaus? Mes turime jai pasakyti ir kuo greičiau.

 Moteris pradėjo eiti link namo durų. Paskui ją greit ėjo vyras. Priėjus pradėjo į jas stipriai baladotis. Medinės durys atrodė neatlaikys ir tuojau iškris. Bet ji nepasidavė. Beldė tiek laiko kol jos atsivėrė. Tarpduryje į ją žvelgė senyva moteriškė. Ji peržvelgė dvejus žmones ir linktelėdama galvą įleido juos vidun.

 - Žinojau, kad ateisit, - tarė senas ir tylus moters  balsas. — Turėjot kažkada pasirodyti. Manau dabar tam pats metas.

 Moteriškė nuvedė juos į virtuvę ir pasodino juos prieš save.

 - Arbatos? — tarė ji pažvelgdama link arbatinuko.

 Ir vyras ir moteris linktelėjo galvą.

 - Maloniai, - tarė susirūpinus moteris. Vyras sėdintis šalia jos visą laiką tylėjo. Neišleido nė menkiausio žodžio.

 Senyva moteriškė spragtelėjo pirštais ir nuo lentynos atlėkė arbatinukas su trejais puodeliais. Nusileidus jiems ant stalo bobutė paėmė arbatinuką ir įpylė į puodelius karštą, verdančia arbatą.

 - Taigi ką norite žinoti?

 Vyras ir moteris susižvalgė.Abu linktelėjo galvą leisdami viens kitam kalbėt.Nusišypsoje pradėjo kalbėti moteris.