Tau palikus namus,
Jų sienas nutapiau tavosiom spalvom,
Taip ne vien jaučiamai,
Bet ir matomai,
Dalis tavęs vis vien ten pasiliko...
Sienos paraudo,
Nuo mano ašarų ir kraujo,
Tau mane palikus,
Ėmiau jų jūroj skęsti,
Toj begalinėj ir bekraštėj.
Tik tu galėjai mane mylėti,
Nepaisyti manųjų rėžių,
Mane žymėjusių per visą mano odą,
Tu priėmei mane visai kitokią...
Tau sakius, jog aš patinku,
Netikėjau nė vienu aš tavo žodžiu,
Nes tai atrodė tiesiog neįmanoma,
Kas aš, o kas tu...
Bet ilgainiui, tau ištikimai su manim likus,
Ėmiau įtikėti, jog net ne tik tai,
Bet viskas, kas atrodė neįmanoma,
Buvo melas, nes virto realybe,
Gražesne už tūkstančius gyvenimų...
Bet be tavęs,
Viskas kitaip, keistai vis pilka,
Rytą ar vakarą, man neramu ir šalta,
Gal vėlgi susitiksim kaip tą vasarą,
Ir vėl iš naujo... lyg pirmą kartą,
Tik kitame jau gyvenime, angele mano...
YOU ARE READING
Betoniniai Kontrastai
PoetryTai jau antrasis mano kūrybos eilėraštukų rinkinys, kurį pristatau plačiajam skaitytojų ratui. Nors kūrybinis vaikutis jau ne pirmas, vis vien jaučiu (galbūt, net visada jausiu) širdyje spurdantį šiokį tokį jaudulio įelektrintą kamuolėlį, besisukant...
