Kartkartėm, kai nakty lyja,
Žvelgiu žvaigždėsna ir stipriai myliu,
Prašau aš josios pakeist likimą,
Tos Undinėlės, tos nelaimingos...
Nes jei nesiseka gražuolei,
Kas liks lemtim kitom fainuolėm?!
Ypač tom, į kurias nežiūri niekas,
Net elementariai rimtom.
Kas liks, nutiks manojoj ateity?
Gal liks tik viskas skęsti nevilty?
Bet kas gi to norėti gali?
Jau nekalbant kitiem linkėt, tiems bedaliams...
Juk žvaigždės pakeisti gali,
Tereik mokėti paprašyt,
Nes tėtis mamą juk šitaip rado,
Nekasdamas jis žemės vis gilyn...
Tai gal ir man nusišypsos ta saulė...
Laimės man ji negailės,
O aš praturtinsiu pasaulį,
Keisdama darbais jį iš esmės!
O Jo man reiks tik, kai nelengva,
Ims viskas krist iš rankų, kas tik gali,
Štai tada vien Jis neleis man kristi žemėn,
Ir viską mesti, bet padės man sunkų darbą tęsti...
ESTÁS LEYENDO
Betoniniai Kontrastai
PoesíaTai jau antrasis mano kūrybos eilėraštukų rinkinys, kurį pristatau plačiajam skaitytojų ratui. Nors kūrybinis vaikutis jau ne pirmas, vis vien jaučiu (galbūt, net visada jausiu) širdyje spurdantį šiokį tokį jaudulio įelektrintą kamuolėlį, besisukant...
