Alesi Peligrose/lt

3 - Noelis

- Prisiekiu, Dievu, Alesi, jei sužinosiu, jog meluoji.., - Samuelis bedė į mane pirštą, kol aš valiausi netikras ašaras.

- Nemeluoju. T-tikrai nenorėjau, jog taip nutiktų, - drebančiu balsu dėstau matydama, jog tai veikia tėvą.

- Nesuprantu kaip tai įvyko..

- Aš nemačiau, jog į mus važiuoja automobilis.. Viskas įvyko taip greitai.. Buvau nuliūdusi, nes vakar susipykome ir apie tai galvojau kai važiavome čia... Tai mano kaltė ir tai pripažįstu.. Atsiprašau.

- Svarbu tau nieko nenutiko. Gerai, eik pas kitus. Ir pakviesk Luisą, - tėtis sugriuvo atgal į savo darbo krėslą, o aš išėjau iš jo kabineto.

Svarbiausia įtikinau tėvą, o kaip bus su broliais?

Pasitvarkiau savo suknelę ir šiek tiek pavaliau purvą pasilenkusi. Nuėjusi prie veidrodžio vonios kambaryje pasivaliau paakius ir užsimetusi liūdną šypseną nužygiavau į kiemą, kur vyko Kristinos laukimosi progai sukurta šventė.

Pirmiausia nuėjau prie brolių, kurie atokiau nuo visų kažką rimtai kalbėjo. Nespėjau išgirsti ką jie kalba, nes vos pamatę mane jie nutilo ir sužiuro į mane.

- Dieve, tau viskas gerai? - Markas pirmasis mane apkabino, o aš jį atgal. - Tu visa drebi.

- Viskas gerai, - vos vos šyptelėju ir atsitraukiu.

- Vis tiek nesigaudau kas čia nutiko, - Luisas įtariai žvelgė man į akis.

- Ji pateko į avariją, pati šiek tiek nusibrozdino, o Arlanas ligoninėje, štai ir viskas, - Markas atsakė už mane.

- Kas Arlanui? - Fernandas paklausė.

- Kiek supratau lūžo koja, daugiau pasakys daktarai, - tariu.

- Alesi, - Luisas priėjo arčiau. - Ar tik neprikišai čia nagų?

Susiraukiu nuo jo žodžių lyg įsižeisdama.

- Pripažįstu, neturiu jam šiltų jausmų ir nenoriu su juo gyventi, bet nesu ant tiek kvaila, jog sukelčiau avariją.

- Aš suprantu, bet prieš tai jis tave sumušė ir..

- Nežinau, galbūt reikėjo ir man užsimušti, jog patikėtum? - tariu žvelgdama Luisui į akis.

- Man visa ši istorija paini.. Tai viskas.

- Na.. Nesu nustebus, tu visada ne mano pusėje, - menkai šyptelėju.

- Alesi, žinai, jog myliu tave. Ir man nepatinka Arlanas, tačiau jis gerai dirba versle ir mums jo reikia, o po visko, kas tarp jūsų buvo..

- Aš nesukėliau avarijos specialiai, Luisai. Tai būtų beprotiškai kvaila, - ginu savo poziciją, o prie manęs prieina Luisas iškart išgąsdindamas savo tvirta stovėsena ir rimtu žvilgsniu.

- Kad ir sukėlei, man nėra skirtumo. Tačiau tuo metu jus galėjo sekti kitos šeimos, tave galėjo pagrobti, dievaži, galėjai užsimušti. Sakau tik tiek, jog esi pakankamai protinga kitais būdais susitvarkyti su Arlanu, - ramiai kalbėjo.

- Manai ji tyčia tai padarė? - Markas sukikeno.

- Neatmetu šios galimybės. - stebėjo mano akis Luisas. - Nebijok, tėvui nieko nesakysiu, - patikino šiek tiek mane nuramindamas.

- Jis tave kvietė, - sukuždu nusukdama žvilgsnį į šoną.

- Dabar apsikabiname, nes mus stebi Abraomas ir jo draugeliai, - Luisas tyliau ištarė ir apkabino mane, o aš apsimestinai nusišypsojau ir apsikabinau vyresnįjį brolį.