Alesi Peligrose/lt

9 - čia žiūrėti negalima

***
- Laikyk.. Štai taip, - Markas patraukė mano pirštus ir pataisė juos, jog taisyklingai laikyčiau ginklą.

Iššoviau dešimt kartų, o rezultatus pasitikrinau kompiuterio ekrane.

- Geriau, - Markas linktelėjo.

- Geriau? Šaudau geriau už tave! - nusijuokiu su milžiniška šypsena veide.

- Tik pasisekė, - ištarė bandydamas išlaikyti rimtą veidą.

- Einam pasimušt? - pasiūlau.

- Alesi, nuvarei mane nuo kojų. Nuo pačio ryto.. Gal kitą kartą? - sukrizeno.

- Gerai, kitą tai kitą, - žaismingai pavartau akis. - Ačiū, kad leidi man šituo užsiimti, - pakeliu akis į brolį.

- Nežinau.. Turiu jausmą, kad tau šito kažkada prireiks. Visų gynybos triukų ir taisyklingo šaudymo iš ginklo. Net jei neketini sekti mūsų šeimos verslo pėdomis, - nusišypsojo maža šypsenėle.

- Jei tėvas sužinotų..

- Na, jis nesužinos, - patikino besivilkdamas rudą paltą iki kelių.

- Ką veiksi dabar? - einu jam iš paskos ilgu koridoriumi.

- Manau nuvažiuosiu pas Eleną.

- Tu jai dar nepasakojai, tiesa?

- Ne. Noriu sužinoti ar ji mane mylės nežinodama, jog turiu turtų. Ji susirado butą miesto centre, o aš jai daviau pusę sumos. Kol kas nieko nesakysiu, o po to - bus matyt.

- Kada mus supažindinsi?

- Kantrybes sesut. Viskas su laiku.

- Aš noriu ją pažinti. Iš tavo pasakojimų ji primena nuostabų žmogų, - išeiname iš patalpos su broliu.

- Ji ir yra nuostabi. Duok keletą savaičių ir suorganizuosime vakarienę visi trys, ką manai?

- Geraii! - išsišiepiu.

Mano brolis šypsojosi kartu tol, kol nepamatė kažko už mano nugaros. Jis surimtėjo, o akyse pasirodė didžiulis išgąstis. Kaip mat atsisukau atgal pažiūrėti ką gi jis pamatė ir minutėlei sustingau.

Luisas su Fernandu nešė tėvą iš automobilio. Samuelis buvo sužeistas, jam iš pilvo ir kojos veržėsi kraujas, nors abi žaizdos buvo prispaustos kažkokiais skarmalais. Tėčio akys buvo užmerktos, iš tolumos nelabai galėjai pasakyti ar jis išvis gyvas. Aplink jį pradėjo rinktis žmonės, kilo chaosas.

Su broliu nubėgome į namo vidų, kur buvo įneštas tėtis. Duris uždariau po savęs, o Markas nuėjo su Luisu ir Fernandu į vieną iš kambarių. Nors tas kambarys labiau priminė palatą. Ten gydomi sužeisti mafijos vyrai. Nesu čia buvusi, bet atmosfera priminė ligas ir mirtį.

- Visi lauk! - Markas sušuko, o čia esančios seselės padėjo ligoniams išeiti iš kambario.

- Kas nutiko? - pakeliu akis į Fernandą, kuris knisosi vaistinėlėje ieškodamas pati neįsivaizduoju ko.

- Susišaudymas. Tolarijų šeima nesilaikė susitarimo ir užpuolė mus, kol visi miegojome. Mūsų vyrai dar ten, po galais.. Jis nekvėpuoja!

- Luisai, susirink mūsų vyrus, važiuok pas Tolarijus ir toliau derėkitės. Fernandai, lik prie tėčio. Kur visi gydytojai? Luiza, pakviesk daktarą! - Markas atsisukęs į sesutę surėkė.

Šiai rankos drebėjo, bet ji atsitraukusi nuo tėvo išbėgo iš palatos.

- Toliau derėtųsi? - Luisas atsisuko į Marką pilnas pykčio ir išgąsčio. - Jie nesilaikė susitarimo! Mirė 20 geriausių mūsų vyrų ir kol kas atrodo, jog tėvas taip pat tuoj pakratys kojas!