Magiškas kristalas (Leilos ir Drako meilės istorija) Nutraukta.

Prarastas palikimas - 19 Skyrius

19 skyrius

 Leila prasimerkė tada kai į ją pradėjo spigint saulė. Žiemos saulė - pati blogiausia saulė. Ji šviečia taip ryškiai, kad bet kas galėtų apakti.

 Leila piktai pasirangė lovoje  ir netikėtai su ranka kažkam trenkė. Leila sustingo ir pasuko galvą į šoną. Prie jos gulėjoDrakas. Ji nusišypsojo pamačiusi vaizdą. Drakas gulėjo ant lovos visiškai apsirengęs, jo plaukai nebebuvo glotniaisulaižyti kaip visada, dabar jie buvo netvarkingi. Tokie jie Leilai labiau patiko. Drakas buvo giliai paniurgdinęs galvą į pagalvę. Leila lengviau atsikvėpė kai Drakas neatsikėlė. Atrodo jos smūgis nebuvo toks stiprus.

 Kuo tyliau tipendama Leila nulipo laiptais į apačią. Ugnis krosnyje dar vis ruseno. Ji priėjo prie židinio ir užkūrė ugnį per naują tikėdamasi, kad tuojaus pat kambaryje prišils. Leila priėjo prie lango ir žvilgtelėjo pro jį. Baltas sniegas žaižaravo saulės šviesoje. Ji puikiai žinojo, kad nebuvo protinga praleist naktį ne Hogvartse. Net ir per Kalėdas ir ypač tokiu laikotarpiu. Bet kartu su Draku ji jaučiasi kitaip. Kol dar gali ji nori praleist kiek vieną laisvą minutę, valandą, dieną. Bet net ir būnant su Draku jai neduoda ramybės kristalas.

 Tie keisti sapnai ir pranašystės. Ji pati nežinojo kaip tai vadinti, Leila nežinojo ar jais reiktų pasitikėti. Bet aplankiusios vakarykštės pranašystės ją visiškai išmušė iš vėžių. Pirma jos jauni tėvai, kurie lankėsi pas seną moteriškę prašydamiesi pagalbos. Ir ta pabaiga. Pabaiga kuri buvo labai svarbi, bet jos sužinoti negalėjo. Antra jos teta — Aistėja turi vaiką. Leilai suskaudo stipriai širdį kai ji pagalvojo kas buvo tada kai jinai grįžo namo? Ką Aistėja darė pamačius savo vyro kūną gulintį ant grindų? Leilai be galo buvo smalsu sužinoti. Staiga jai į galvą atlėkė dar viena mintis. Jų vaikas turėtų būti tų pačių metų kaip ir Leila. Bet ar jis tebegyvas? Ir kaip jisai pats išgyvena be tėvų?

 Leilos apmąstymus nutraukė garsus krenkštelėjimas. Ji išsigandus atsisuko į tarpduryje stovintį Draką. Jis buvo atsirėmęs į sieną ir su šypsena žvelgė į Leilą.

 - Labas rytas, - tarė jisai ir priėjo prie Leilos.

 Leila nusišypsojo ir taip pat pasisveikino. Drakas nieko nelaukė ir apkabino Leilą. Ji taip pat jį apkabino  ir pakėlus galvą jam nuo krūtinės, jį pabučiavo. Jiems abiem buvo geriau nei kažkada. Dabar atrodo jiems niekas negalėjo sutrukdyti.

 - Mums reikia grįžti į mokyklą, - tarė Leila atsitraukusi.

 Drakas linktelėjo galvą pritardamas.

 - Gal norėtum grįžtant užsukti į kiauliasodį? — paklausė Leila pasitraukdama iš Drako glėbio ir nueidama į virtuvę.

 - Kaip nori, - jis tarė ir taip pat atėjęs į virtuvę pasiėmę stiklinę ir ją pripildė vandeniu.

 - Puiku, - su šypsena tarė Leila, - aš einu susiruošiu.

 Leila paliko Draką virtuvėje ir pati nuėjo į vonią susitvarkyt plaukus.

 Drakas ir Leila ėjo apsnigtu keliu link kiauliasodžio. Kaip ir kiekvieną dieną sniegas krito iš dangaus. Žmonės bėgiojo aplinkui pirkdami paskutinę minutę Kalėdų dovanas. Leila pati prisiminė, kad nebuvo nupirkus dovanų. Ji apsižvalgė aplinkui peržvelgdama lentynas prikištas visokiais aksesuarais, daiktais. Leila jau norėjo prašyti Draką užsukti į vieną iš krautuvių, bet jis prakalbo pirmas:

 - Nori nueit į „Tris Šluotas"?

 Leila linktelėjo galvą ir pradėjo eiti link pastato. Ji netikėtai aiktelėjo kai Drakas paėmė jos dėlną ir sunarpliojo savo ir jos pirštus. Leila atsisuko į Draką ir nusišypsojo arčiau prisiglausdama.