Magiškas kristalas (Leilos ir Drako meilės istorija) Nutraukta.

Kalėdos - 20 Skyrius

SURPRISE! :D
Paskaitykit žinutę apačioje.
—————
20 Skyrius

 Leila kartu su Draku atsibudo kai Madam Pomfri ant jų pradėjo rėkti. Tiesa sakant ant Drako. Drakas piktai pažvelgęs į moterį atsistojo iš lovos.

 - Jai reikia ilsėtis! — ji rėkė ant jo ir vijo lauk.

 Drakas ėjo link durų. Priėjęs jas jis pažvelgė atgal link Leilos ir sušuko: 

 - Su Kalėdom Leila!

 Leila juokėsi iš jo ir taip pat jį pasveikino. Dar už kelių sekundžių Drako nebesimatė.

 Įpykusi Pomfri atėjo prie Leilos.

 - Nereikėjo jo išvaryti, tikrai, - tarė Leila ir meiliai pažvelgė link seselės.

 Pomfri nesutiko su Leila. Ji ją išbarė ir įdavė išgert šlykštaus skysčio. Leila jo vos neišspjovė, bet susikaupus nurijo.

 - Madam Pomfri? — paklausė Leila. Seselė pažvelgė į ją. — Kai aš čia patekau, ar neturėjau pakabuko?

 Leila su jauduliu pažvelgė į ją. Moteris papurtė galvą.

 - Ne vaikeli. Tave čia atnešė sunkiai sužeistą, - tarė ji ir įdavė Leilai stiklinę vandens. — Kas darosi su šiuo laiku yra baisu. Užpult vidurį dienos.

 Ji rūpestingai burbėjo ir lakstė aplinkui Leilą. Leila trenkė į širdį dar vienas akmuo. Jis lyg susitaręs prisidėjo prie tų dviejų. Ji prarado daiktą kurį turėjo saugoti akylai. Kaip ji taip galėjo? Leila kaltino save ir tik save. Ji pati kalta, kad neklausė kristalo ir nuleido lazdelę tada kai į ją šovė kerai. Ji kalta, kad kristalas atiteko į blogas rankas. Ką sakytų Aistėja kuri sugebėjo išsaugoti kristalą nuo blogų rankų? Ką pasakys tėvai? Nors Leila negalvojo per daug apie tėvus. Jie ir taip nenorėjo gauti kristalo ir ji juos visiškai supranta.

 - Ar galėsiu šiandien išeiti? — tarė Leila. — Jugi Kalėdos.

 Moteris nervingai subumbėjo ir baigė kloti šalia buvusią lovą.

 - Nežinau, nežinau. Tau dar vis blogai. Tu dar nepasveikai, - ji pradėjo bert priežastis.

Leila pavartė akis kai jinai nusisuko.

 - Man tikrai viskas gerai, - ji paaiškino ir bandė įprašyti ją išleisit.

 - Na gerai, bet jai tik pasijusi blogiau iškart grįžk, - nusileido Madam Pomfri ir išleido Leilą.

 Leila lėtai ėjo link Bendrojo kambario. Su kiek vienu žingsniu pajausdavo švelnų skausmą. Nebuvo jisai skaudus, bet ir nebuvo malonus. Leilai iš vis buvo keista kaip ją ji išleido. Madam Pomfri niekada neišleidžia taip lengvai. Ji priėjo kambarį ir pasakius slaptažodį įžengė vidun. Kambarys buvo tuščias, bet jame kaip ir visada buvo jauku. Leila nieko nelaukus nuėjo į savo kambarį. Ji žinojo, kad skubiai turi išsiųsti dovanas.

 Tik įžengus į kambarį Leila pamatė kelias dovanas padėtas ant jos lovas. Ji greit prie jų priėjo ir pagriebė pirmąją, pačią mažiausią dėžutę. Leila nuėmė nuo jo lapelį ir ji atvertė.

 Leila,

 Sveikinu su Šv. Kalėdom. Tikiuosi tu Hogvartse nenubuodžiauji ir viskas klostosi gerai. Labai norėčiau būti ten kartu su tavimi, palaikyti tau kompaniją. Bet manau nesi viena?