Kuršių nerija

Nerija sėdėjo priešais Baltijos jūrą ir stebėjo, kaip bangos beširdiškai daužo didžiulius akmenis. Taip pat ir pačią Neriją daužė gyvenimas. Daužė ilgai ir skaudžiai. Po gyvenimo smūgių vos galėjo kvėpuoti, spjaudėsi kraujais dar gerą mėnesį. Buvo sunku. Sunku ir dabar. Tik viską skiria tai, jog tada Nerija nežinojo nieko, it geras, paklusnus šunytis priėmė kiekvieną gyvenimo smūgį bei atsakė į tai šypsena. Atsakė šypsena savo skriaudėjui. Argi tai nėra ironiška? Graudu? Apgailėtina? O gal viskas kartu?

Nerija paėmė į saują šiek tiek smėlio ir lėtai atleido pirštus. Smėlis bėgo tarp jos pirštų, krisdamas į smėlėtą pakrantę - ten, iš kur buvo paimtas dar prieš akimirką. Atrodo, tai reikštų sugrįžimą į savo vietą, bet Nerija galvojo, kaip tiksliai prabėgo gyvenimas, kartu su smėliu. Nors gyvenimas ir skriaudė ją, bet jį mylėjo. Mylėjo jo negyvas akis, papilkėjusias, suskilusias lūpas... Mylėjo. Bet meilė baigėsi kartu su gyvenimu. Gyvenimas miršta, meilė taip pat, o ji - kartu. Ar tai priklausomybė nuo kažko? O gal prisirišimas? Nė pati nežinojo. Tik žinojo, kad turi būti taip, o ne kitaip. Ir ji tam pakluso.

Jūra neramiai subangavo. Bangos pasidarė agresyvios, nieko gero nežadančios. Ėmė skandinti savyje vieną po kito akmenis, kurie prieš tai ilsėjosi ant kranto, išmesti ir nereikalingi. Dabar juos skandino jūra, nepalikdama jokios galimybės išnerti į paviršių, laimėti prieš sunkų vandenį. Ar to paties sulauks ir Nerija? Ar ledinis vanduo, primenantis tūkstančius smulkių adatų, subadys jos gležną kūną bei užgoš ją? Užgoš amžiams, po to tikriausiai niekas jos nebesuras...

Nerija akimirkai užmerkė akis. Paslapčia tikėjosi, kad bangos pakils iki tokio atstumo, jog apsemtų ją ir nusineštų dugną. Ji žinojo, kad tokiu atveju springtų. Springtų vandeniu ir gyvenimu, meile jam. Akimirką sudvejojo - labiau degins springimas ar skendimas? O jeigu nė vienas?

Per Baltijos jūros pakrantę nuskambėjo jos telefono skambėjimo tonas. Nerija nuleido akis į šviečiantį telefono ekraną, kuriame galėjo aiškiai matyti vardą. Darius. Žmogus, laižęs kiekvieną gyvenimo paliktą žaizdą. Nerija spustelėjo ekraną, pasirinkdama „atsiliepti".

- Nerija, mažute, kur tu?

Nerija patylėjo kelias minutes. Svarstė, ką turėtų atsakyti. Liežuvis nenorėjo pasiduoti, nenorėjo pajudėti kalbant, bet reikėjo. Reikėjo atsakyti kažką, jog sutryptų Dariaus dvejones. Ir saviškes, kurių buvo tikrai daugiau nei pati Nerija to norėtų. Dvejonės, mintys, sprendimai ir jų pasėkmės skandino ją vis giliau, o ji puikiai žinojo, kad pasiekusi dugną, tikrai nesugebės išnerti. Neberastų tam jėgų.

- Dariau, aš jau ateinu... Nesijaudink dėl manęs. Man viskas gerai, juk žinai.

Nerija nutraukė skambutį, taip ir nespėjusi išgirsti to, ką norėjo pasakyti Darius. Nors ar svarbu, kai po šiek tiek laiko jos kūną skalaus bangos? Bet jei nepasiseks - tuomet ji bus išmesta į krantą kaip net jūrai nereikalinga žuvelė. Tokia slidi, tokia bjauri... Tokia, kokia yra ir Nerija. Tik vienam Dariui ji buvo tarsi kažkoks meno kūrinys - neįprastas, unikalus ir tobulas.

Nerija nusijuokė. Velniai rautų tą begalinį Dariaus patiklumą. Ar tokie, kokius apibūdino tas vyras, meno kūriniai galėtų taip kiauliškai pasielgti, kaip pasielgė ji? Jau antrą kartą. Dabar tai buvo pasirinkimas, ne klaida. Ji pati pasirinko, niekas jos nevertė tai padaryti. Suklydo, suklupo dar vieną kartą. Dar vieną iš viso tūkstančio. Tik šįkart gyvenimas suspardė ją iki sąmonės netekimo už šį suklupimą. Nubaudė vietoje Dariaus, nes net ir pats gyvenimas suvokė, jog jis niekada jos nenubaustų, kad ir kaip stipriai ji suklystų.

Ji nusimetė nuo pečių pilką nertinį, kuriame gležna moteriška figūra tiesiog skendo. Bet tas jai tuo metu nerūpėjo. Ji turėjo tikslą, jo ir siekė. Žinojo, kad tik taip baigs nuolat klysti bei skaudinti ją mylintį ir saugantį. Per ilgai gyveno su kirminu, graužiusiu ją iš vidaus, per ilgai... Kaip ir per ilgai davė sau galimybę klysti, net negalvojant apie pasitaisymą. Norėjo, ketino, bet taip ir nepasitaisė. Tik gaišo laiką. Savo bei kitų. Tik dusino Darių, stabdė jo tikrąją laimę, neleido kvėpuoti pilnais plaučiais, nuolat nuodijo jį stipriausių nuodų mažiausiomis dozėmis. Ar taip ji turėtų dėkoti žmogui, kuris vienintelis sutiko būti jos nuosavu šuneliu? Ar ji turėtų žeminti jį dar daugiau nei jau pažemino? Ar ji turėtų dusinti jį dar labiau nei dusina dabar?

Nerijos akyse pasirodė ašaros. Nustebo. Niekada neverkė, bet dabar išskydo. Ji mintyse pajuokavo, kad turbūt jai bus atleista. Turbūt žmonės jos neteis už kelias ašaras, nukritusias į smėlį. Juk kai kurie pridaro dar ne tokių dalykų, o ji... Ji paprasčiausiai nebeatlaikė, pasidavė, parodė pasauliui, kad yra silpna. Ar tai gėda? Ar vidaus, išsiveržusio į išorę, gali būti gėda? Ar ašaros gali būti nusikaltimas tam, kuris niekada jų neturėjo, bet tą kartą, tą vieną vienintelį kartą pratrūko?

Nerija paskandino savo pėdą smulkiame smėlyje. Po kelių akimirkų jos visas kūnas taip pat paskęs. Jį apgaubs ledinis vanduo, kuris susigers į jos vidų ir neleis kvėpuoti. Vis labiau apsunkins kiekvieną įkvėpimą. O galbūt ji atsipalaiduos? Galbūt bus daug lengviau nei galvoja dabar?

Kai jos pėdos pasiekė aštrius akmenis, ji aiktelėjo. Nemanė, kad taip be proto skaudės, nors nesitikėjo, kad akmenys bus kaip minkšti, purūs debesys, ant kurių gera vaikščioti. Skausmas didėjo, todėl Nerija panoro kuo greičiau šokti į bangas, bet dar nedrįso. Stovėjo ir laukė. Kažko. Nelabai svarbu ko. Galbūt to, kas galėtų ją sustabdyti ir nuramintų, kad norint ištaisyti savo gyvenimą, nebūtina nerti į Baltijos jūrą. Bet tada prisiminė. Juk gyvenimas niekada neglostė jos pieniško šokolado spalvos garbanų, niekada nedavė progos gyventi, neklystant ar nesimaišant tarp pasirinkimų bei jų pasėkmių. Tad kodėl viskas turėtų būti kitaip šįkart?

Nerija apalpo. Manė, kad jos kūnas atsimuš į didžiules bangas, bet atrodė, kad kažkas ją sulaikė. Ar tai ženklas? Ženklas, kad dalį gyvenimo reiktų ištrinti ne taip, ne tokiu būdu, ne tokiomis priemonėmis? Bet ką ji gali pasirinkti be to? Viskas atrodė ne taip veiksminga, kaip šitai. Nors galbūt ji pasirinko tokį gyvenimo užduoties sprendimą ne visai be reikalo? Galbūt tai jos vienintelė galimybė surankioti iš gyvenimo kryžiažodžio likusių raidžių tą vieną vienintelį žodį - viso kryžiažodžio atsakymą?

Ji atsargiai padėjo koją ant šlapio kranto smėlio, kurį dar prieš akimirką aistringai glamonėjo vanduo. Nerija pažvelgė į neišmatuojamą tolį. Baltijos jūra atrodė tokia milžiniška, tokia galinga... Jos bangos pakilo lyg norėtų išgąsdinti Neriją, priversti ją atsitraukti, nedaryti to, ką planavo padaryti jau seniai. Deja, pati Nerija nesuprato Baltijos jūros kalbos, nesuprato, ką ji bando pasakyti. O jūra ir nepyko. Juk ne visi ją supranta, ne visiems ir lemta. Nerija viena iš tų nesuprantančių, nieko čia tokio. Supras kitas jai artimas žmogus - Darius arba mažoji Barbora. Kažkuris iš jų tikrai supras jūrą, išduodančią Neriją. Tik nežinia, kada. Nežinia, kaip. Ir nežinia, ar išvis norės dar kada nors grįžti prie jūros, žinodami tai, ką pati Nerija padarė. Bei žinodami, kad Baltijos jūra padėjo.

Nerijos ranka nevalingai prisiglaudė prie pilvo, paslėpto po gėlėta trumpute suknele, kuri dailiai plevesavo, pučiant kūną kaustančiam vėjui. Ji pajuto dviejų širdžių plakimą. Karčios ašaros bėgo jos skruostais, palikdamos šlapius takelius. Nenorėjo to daryti. Nenorėjo kartu su savimi į pražūtį nusitempti dar dviejų gyvybių, kurios visą šį laiką stengėsi kovoti dėl savo išlikimo, stengėsi kabintis į jos gimdą, stengėsi gyventi... O Nerija taip lengvai ketino jų atsikratyti, atsikratydama ir savimi. Atsikratys trijų gyvenimų vienu kartu. Nušaus tris zuikius vienu šūviu. Moralu? Amoralu?

Ji bijojo kirmino, gyvenančio joje, todėl daugiau negaišdama nė sekundės savo gyvenimo laiko, kuris priminė smėlio laikrodį, įšoko į ledinį vandenį. Pokšt. Sunkus vanduo apsėmė Nerijos kūną, gramzdino į dugną kaip kokią šiukšlę, kaip plastikinį maišelį, kuris tik užterš jūrą. Akimirką ji panoro išnirti. Panoro pasipriešinti vandeniui, panoro laimėti kovą su jūra bei parodyti vidurinį pirštą gyvenimui, pasakant: „aš išgyvenau, išgyvenu ir išgyvensiu. Neįveikei, neįveiki ir neįveiksi", bet gerklę pradėjo deginti ledinis vanduo. Ji springo, duso, verkė.

Ne taip viską matė. Ne taip viskas turėjo būti. Bet jėgos apleido kūną, gyvybės nebeliko. Nei Nerijos, nei dar dviejų klaidos įrodymų. O juk galėjo pasidaryti abortą, ištraukti embrionus iš savo gimdos tarsi jie būtų nereikalingos šiukšlės. Išties, taip ir buvo. Jų nereikėjo niekam, net ir tam, kuris įdėjo į Neriją sėklą. Todėl ji nenorėjo, jog jie gyventų. Nenorėjo, kad jaustųsi nereikalingi. Nenorėjo, kad juos nuolat spardytų gyvenimas taip, kaip spardė ją. Žinojo, kaip sunku viską nuolat pakelti, ypač neturint to, kas išlaižytų visas žaizdas, tad pasirinko mirtį, o ne teisę gyventi. Bet mirė kartu, vis dar likdama mylinti motina net ir tiems, kurių niekam nereikėjo.

Nerija buvo tokia pat nereikalinga, kaip ir Kuršių nerija. Įsiterpė tarp Baltijos jūros bei Kuršių marių. Ji buvo tik trukdis. Gyvenimas privertė taip manyti ir pačią Neriją. Deja, iš tiesų, ji buvo meno kūrinys. Darius buvo teisus, stengdamasis tą įrodyti Nerijai, gyvenimui. Bet buvo per vėlu. Gyvenimas ir pats suprato, ko neteko. Tik sugrąžinti išbarstytų pelenų jau nebegalėjo...