Ailas

2.

Be galo skaudžiai vaiko krūtinėje besidaužanti širdis, regis, buvo pasirengusi išlipti per gerklę ir pabėgti. Iš išgąsčio maži plaučiai atsisakė dirbti, todėl vaikui trūko oro, atrodė, kad jis dūsta. Tuo metu berniukas stipriai spaudė kumščius ir klausėsi, kas vyksta virš jo galvos. Laibi pirštai buvo giliai įsmigę į delnus, trumpi nagučiai skaudžiai draskė jautrią odą. Keli lašai kraujo greitai buvo nuvalyti į baltus marškinėlius. Šešiametis sulaikė kvėpavimą ir priglaudė arčiau savęs pliušinį meškutį, kai išgirdo sunkius žingsnius. Jį ir tris jo ieškančius vyrus skyrė viso labo dešimties centimetrų storio medinė lenta ir ją prilaikanti metalo plokštė. Suvokęs, kaip arti yra žmonės, nuo kurių mama liepė slėptis, vaikas dar labiau susigūžė. Vos tvardėsi nepravirkęs, tačiau puikiai suprato - ašaros šioje situacijoje nepadės, priešingai, pasmerks jį. Nežinojo, kodėl mama liepė šitaip elgtis, kodėl neleido pasiimti Derės, kodėl pati nesislėpė, kas buvo tie žmonės, ko jie norėjo, tačiau buvo akivaizdu, jog namuose vyko kažkas labai blogo.

Ir todėl jis privalėjo paklusti bei tyliai slėptis, kol šie vyrai išeis iš jo namų.

Namus apieškoję įsibrovėliai rado sesutę, išvertė visą vaiko miegamąjį, tačiau jo paties niekur nerado, tad pasidavė ir ėjo ten, kur iš tiesų jiems reikėjo. Juk ne vaikų grobti jie čia buvo atsiųsti. Išgirdęs, kaip vienas vyrų išspyrė vieninteles iš visų namų užrakintas duris, tėvo darbo kambario duris, berniukas nesusivaldęs klyktelėjo. Laimė, dėl kilusio triukšmo ir garsą slopinančios slėptuvės apsaugos niekas jo neišgirdo. Tačiau pats vaikas viską girdėjo kuo puikiausiai... Vaikas girdėjo, kaip įsiveržę į namus nekviesti svečiai reikalavo kodo, kaip šaukė ir grasino duris atidariusiai moteriai. Girdėjo mažosios sesutės verksmą, motinos klyksmą, maldavimus neliesti jos dukters, kraupų įsilaužėlių juoką. Girdėjo ir keistą trenksmą, riksmus supratus, jog neįmanoma atverti kažkokio seifo.

- Išplėškite seifo duris, jei prireiks, jis negali būti nesunaikinamas! - įsibrovėlių vadui surikus, svetainėje liko tik jis pats, mažoji Derė, gulinti ant jo rankų, ir po laiptais besislepiančio berniuko mama.

- Kur Flavas? Tu turi ir sūnų, kur jis? - pasigirdo piktas vyriškas balsas, namams paskendus smaugiančioje tyloje.

Rūstaus vyro žvilgsnis smigo į gležną kūną. Kūkčiojanti moteris drebančiu balsu atsakė nežinanti, kur jos vyras, teigė, kad sūnus mieste, būrelyje. Rudaplaukis nusičiaudėjo, vos išgirdęs mamos melą. Išsigandęs, jog buvo išgirstas, vaikas dar labiau susigūžė. Jei mama meluoja, vadinasi, yra rimta priežastis šitaip elgtis, o jei priežastis yra, tai reiškia, kad žaliaakio niekas negali surasti. Niekas ir niekada.

Kai ankstyvą rytą išsigandusi moteris įlėkė į berniuko kambarį ir liepė jam slėptis bei nieku gyvu neišlįsti, kol tėtis negrįš namo, jis pasislėpė laiptuose įrengtoje slėptuvėje. Neilgai trukus pasigirdo beldimas į duris, nepažįstamų vyrų balsai, žingsniai, po kiek laiko nuaidėjo ir pirmieji šūvį primenantys garsai. Nors mažametis ir nesuprato to, tai nelaukti svečiai šovė į raudonplaukę gražuolę, maldaujančią pasigailėti jos dukrelės. Moteris tikino padarysianti viską, ko priešais ją stovintis raumeningas vyras pareikalaus, jei tik jis paliks nė metų neturinčią mergytę, tuo metu verkusią kraupiai išsišiepusio, iki dantų ginkluoto žmogaus glėbyje, gyvą.

Po dar kelių šūvių moteris nutilo, nebebuvo girdėti nei jos balso, nei tylių žingsnių, nei kūkčiojimo. Jos kūnas tik tyliai susmuko ant žemės, ant moters kaklo kabėjusi sidabrinė grandinėlė, regis, suaimanavo, atsitrenkusi į medines grindis. O gal ji aimanavo iš liūdesio supratus, kad prarado šeimininkę?

Pro atlapas duris įbėgęs vyras sustingo, išvydęs tuščias mylimos moters akis. Jo virpančias lūpas paliko atokvėpis. Nespėjęs pagalvoti apie savo vaikus išgirdo kadaise buvusio vieno artimiausių draugų balsą:

- Flavai, brangusis mano Flavai, tu pasakysi kodą arba aš dabar pat ištaškysiu mergaitei smegenis, - spoksantis Derės tėvui į akis vyras savo glėbyje laikė stebėtinai tylią mažylę, tik geriau įsižiūrėjęs Flavas suprato, kad ji be sąmonės.

Vyras, vos pasakęs šešių skaitmenų kodą, krito negyvas tarpduryje su šautine žaizda tarpuakyje. Trijulė įsibrovėlių, nuspyrę namo savininko kūną šalin, išėjo greičiau nei atėjo. Išsigandęs berniukas dar kurį laiką praleido tėčio įrengtoje slėptuvėje po laiptais, o tada išlindo apsižvalgyti. Negalėjo suprasti, kodėl namie taip tylu. Nejaugi įsibrovėliai išsivežė jo šeimą su savimi? Ar išsipildė didžiausia Dantės baimė ir jis liko vienas? Apsidairęs aplink šešiametis suklykė nesavu balsu. Priėjo prie visų trijų šeimos narių, bandė juos prižadinti, tačiau nei vienas nepajudėjo. Gulėjo atmerktomis akimis.

- Mano tėvai ir sesutė... Jie mirė, - aptirpusiomis lūpomis ištarė berniukas, kai tai pagaliau suvokė. - Ką daryti? Jei liksiu, jie gali grįžti... Kiek dar man reikės slėptis po laiptais?

Nusprendęs, kad geriausias sprendimas - bėgti, žaliomis akimis apdovanotas vaikas čiupo pliušinį meškutį, kurį vadino Bridžu, ir pasileido bėgti mišku, kur akys vedė. Viduryje tankaus miško stovintį namą atviromis durimis už nugaros palikęs rudaplaukis sustojo tik tada, kai tamsiai mėlynomis kojinėmis apmautos jo pėdos palietė šaltą greitkelio asfaltą. Kaip tik tuo metu pro šalį važiavusi juoda mašina sustojo kelkraštyje, iš jos išlipo du jauni vyrai. Berniukas, vieną jų atpažinęs, šoko vyriškiui į glėbį.

- Dante, ką tu čia veiki? - nustebęs paklausė vaiko krikštatėvis, glausdamas jį prie krūtinės.

Į mašiną pasodintas Dantė vėl pratrūko verkti ir išpasakojo viską, ką išgyveno per šią keistą dieną. Susižvalgę vyrai vienu metu ištarė tik vieną žodį - „pavėlavome", o tada paaiškino berniukui:

- Tavo tėtis nujautė, kad kažkas blogai, todėl paskambino mums ir paprašė atvažiuoti patikrinti, ar jums viskas gerai bei negresia pavojus. Deja, nespėjome...

Dar kartą grįžęs į savo namų kiemą mažasis Dantė sulaikė kvėpavimą. Baisu. Baimė buvo viskas, ką tuo metu jautė vaikas, todėl krikštatėvis pasiliko mašinoje kartu su juo, kol Leonardas, kitas mašina važiavęs vyras, trumpam nubėgo vidun, į įvykio vietą, prieš kviečiant policiją.

- Seifas atidarytas, jie paėmė hiledą, - išsigandęs pusbalsiu sukuždėjo jaunuolis, vos grįžęs į mašiną. - Prasidėjo pasaulio pabaiga...

A.Ž
Sveikinu visus skaitytojus su Naujaisiais metais, tikiuosi, jus lydės sėkmė ir laimė ❤️

A. Ž.
Istorijos viršelio autorė yra mieloji BrigitaX, labai ačiū tau už tai! Viršelis puikus, geresnio nė negalėčiau įsivaizduoti ❤️