ak, koks kartus gyvenimas šis mano,
kaip tas nertinis, kurį iš vilnos,
malkų nebelikus sukūreno.
aš tau kadais žadėjau viltį,
ir tavęs aš nuvilti nenorėjau,
bet dabar žinau, kad kitaip nebegalėjau...
ne viskas rankose mūs skęsta,
kitus metus kiti iš mūsų semia,
lyg pirktų ką nešiotą, bet tokį savą...
kartu, kartu net gelia,
nors šaltį pamiršau, bet šąla,
tos rankos mano, tave praradus...
kaskart prisiminu aš laiką,
kai dar kančios mes nepažinę,
svajojom drąsiai apie pripažinimą..
kas tu, aš vis svarsčiau,
kad dėl tavęs taip pakvaišau,
bet dabar jau ir šitai baigės
kai laiko nebeliko,
gėlės jau nuvyto,
mus nutapys istorija juodai...
kaip tie tavi plaukai...
kurie prarado spalvą,
tau suliepsnojus mirtinai...
ESTÁS LEYENDO
Betoniniai Kontrastai
PoesíaTai jau antrasis mano kūrybos eilėraštukų rinkinys, kurį pristatau plačiajam skaitytojų ratui. Nors kūrybinis vaikutis jau ne pirmas, vis vien jaučiu (galbūt, net visada jausiu) širdyje spurdantį šiokį tokį jaudulio įelektrintą kamuolėlį, besisukant...
