Namas ant uolų

7. Pažadas

- Tai kaip naktis? – paklausė Adela.

Milena atsiduso. Jautėsi tokia pavagusi, kad būtų galėjusi atsigulti ant žemės, susiraityti į kamuoliuką ir užmigti, bet ne, dabar turės išklausyti pamokslą. Žinojo, kaip atrodo – basa, suknelė suglamžyta, su nutrūkusia petnešėle, drėgnas kardiganas kreivai kabo ant pečių. Ką bekalbėti apie šukuoseną.

- Ačiū, gerai, - teatsakė draugei.

Adela susiraukė, lyg paragavusi neskiestos citrinų rūgšties.

- Tu man pažadėjai. Tu pažadėjai.

- Žinau, - Milena užsimerkė. O, kad būtų galėjusi taip ir likti.

- Sugriovei mano pasitikėjimą. Aš rūpinausi tavimi, tavo saugumu, o ką tu darai? Permiegi su tuo... tuo Everetu. Žinau, jis nieko blogo nedaro, bet aš jaučiu, tiesiog jaučiu, kad jis kažkoks kitoks, kažkoks keistas, o tu nubėgi pas jį kaip kokia...

- Kas tokia, Adela? Pasakyk, nagi.

Adela stipriai suspaudė lūpas.

- Pati žinai.

- Kekšė? Kol tuo tarpu Lijana, mūsų miela ištekėjusi draugė, miega su susižadėjusiu vaikinu, Lorna visą naktį dingus, o ir tu savo Taironą pamiršai, vos tik atvykus Mauricijui. Bet aš esu kekšė, ar ne?

- Tarp manęs ir Tairono nieko nėra, pati žinai, kad jis mane ignoruoja.

- Bet pasimylėti su vaikinu, kurį pažįsti vieną dieną, irgi nėra labai jau nekekšiška, ar ne?

- Tai nekeičia esmės. Tu sulaužei pažadą. Tas vyras kelia man šiurpą.

- O man – ne. Jis kitoks, tai tiesa. Bet ir aš nesu visai normali, ar ne?

- Tu nesi tokia, kaip jis... tu tiesiog...

- Truputį autistė.

Abi nutilo. Stovėjo ir žiūrėjo viena į kitą, nemirksėdamos, nejudėdamos, bijodamos net giliau kvėptelėti.

- Tu nesi...

- Iš kur tau žinoti?

- Tyreisi?

Milena papurtė galvą.

- Ne, bet... pati žinai, dirbu su specialiųjų poreikių vaikais. Teko bendrauti su psichologu. Jis beveik iš karto pasakė, kad turiu simptomų.

- Tai kodėl nesidarai testų?

- Nes bijau. Visą gyvenimą nugyvenau galvodama, kad esu kitokia, ir nežinodama, kas su manimi negerai. Dabar žinau, bet kaip reaguos mano šeima, artimieji? Ar man išvis leis toliau dirbti mokykloje?

Adela nuleido į žemę akis.

- Tu nesi... tu ne tokia. Milena, prisigalvoji nesąmonių. Tu nesi viena iš tų atsilikėlių. Jėzau, kaip tau tokios nesąmonės išvis šauna į galvą?

Milena pajuto, kaip veidą užliejo raudonis.

- O autistai – atsilikėliai? Kvailiai? Štai, ką galvoji?

- Ne, aš... - Adela papurtė galvą. – Žinai, pasikalbėkim apie tai vėliau. Aš pavargus, tu pavargus. Tik pažadėk man viena – su Everetu baigta. Gerai?

Milena giliai įkvėpė.

- Ne.

Adela ir vėl įsmeigė į ją akis.

- Kaip suprasti?

- Taip ir suprasti. Negaliu to pažadėti. Jis man patinka.

Adela atsiduso.