pilkumas toks niūrus,
net gelia, įsitvėrus jam manų plaukų,
keista ir neramu - kone be galo,
bet kažkaip vis vien jauku...
gal dėl to švelnaus kailiuko,
kuriuo pasidabinęs mano foteliukas...
ant kurio ranktūrio aš parimus pūpsau,
lyg vieniša, nors ne viena
ir jau senokai kas belankė,
net susent dar aš nespėjau,
bet nebejudri net pučiant vėjuj,-
ko tai viskas jau kitaip...
erškėčiai iš po palangės į šalis vis plečias,
savo ilgus jie ūglius,-
lyg šakos, lyg gyvatės,
tuoj paskandins savy namus...
vis žvelgiu aš į tą stiklą,
nebūtinai manų namų,
ir bandau suvokti spalvą,
ta kuria aš jį matau...
gal kiek keista šitaip elgtis,
bet kitaip aš negaliu,
štai tuoj imčiau aš gyventi,
nė neskridus balionu...
kogi sukas mano mintys,
tokiu keistu jos ratu,
o aš niekaip nesikeitus,
vis tave prisimenu...
ESTÁS LEYENDO
Betoniniai Kontrastai
PoesíaTai jau antrasis mano kūrybos eilėraštukų rinkinys, kurį pristatau plačiajam skaitytojų ratui. Nors kūrybinis vaikutis jau ne pirmas, vis vien jaučiu (galbūt, net visada jausiu) širdyje spurdantį šiokį tokį jaudulio įelektrintą kamuolėlį, besisukant...
