Namas ant uolų

10. Arbata

ĮSPĖJIMAS! Dar viena N-18 dalis.

Milena įsikūrė svečių miegamajame, atsiduodančiame drėgnomis dulkėmis ir pelėsiu, kur luposi seni tapetai, o antklodė buvo keistai drėgna. Atrodo, Everetas visai nesirūpino šiuo kambariu. Turbūt, pagalvojo Milena, nes niekada neturėdavo svečių.

Jis paruošė vakarienę. Ji atėjo pavalgyti, nesuprasdama, kada dingo diena. Atrodo, policininkai krapštėsi aplink vilą visą dieną, o ji tik stebėjo pro langą, nesugebėdama net nueiti į tualetą. Tuo tarpu Everetas vis lakstė tai į vilą, tai į lauką, aiškindamas policininkams, kur kas yra, atsakinėdamas į klausimus, grįždamas patikrinti, kaip laikosi Milena ir vėl tuoj pat nuskubėdamas su reikalais. Ji žinojo, kad kiti žmonės buvo išsinuomavę vilą nuo pirmadienio, tad jam teko atšaukti rezervaciją, skambinti svečiams ir atsiprašinėti, o dar reikėjo ir išsiaiškinti, kaip grąžinti jiems pinigus. Jis viską atliko nesiskųsdamas, ir štai vakare jau ruošė jai vakarienę.

- Prašau, sėskis, - pakvietė.

- Ačiū.

Žuvis. Šviežia. Būtų buvę skanu, jei Milena jaustų skonį. Bet viskas buvo nublankę. Ji valgė nepakeldama akių nuo lėkštės. Virtuvėje tvyrojo mirtina tyla.

- Kaip jautiesi? – pasiteiravo jis.

- Kalta.

- Kodėl? Dėl pykčių?

Ji linktelėjo.

- Klausyk, jeigu taip, tai aš lygiai toks pats kaltas. Juk pykotės dėl manęs.

Ji negalėjo paprieštarauti.

- Jos tave paliko, Milena. Kad ir kodėl nusprendė išvažiuoti, jos juk nepasiėmė tavęs. Kaip gali jų gailėti, kai taip pasielgė?

Milena pakėlė akis į Everetą.

- Jos negyvos. Negali paaiškinti, kodėl taip padarė.

- Tu teisi, - jis nusuko akis. – Atleisk. Tiesiog skaudu matyti, kaip tu kenti.

- Dabar dar ilgai taip bus.

Everetas atsiduso.

- Beje, atleisk, kad miegosi tame apleistame kambaryje. Manau, būtų negerai, jei...

- Miegotumėm kartu. Suprantu, Everetai, nereikia man aiškinti.

Jis ilgai tylėjo. Tylėjo, iki kol jų lėkštės ištuštėjo, tuomet surinko indus ir ėmėsi plauti. Baigęs pasiūlė išgerti arbatos. Milena sutiko, nes visą dieną jautė kaulus laužantį, šlykštų drėgną šaltį.

- Žolelių?

- Gerai.

Jis užplikė arbatą, palaukė, kol lapeliai pilnai išsiskleis, tuomet perkošė.

- Tu negersi? – paklausė ji.

- Ne. Man visai šilta. Bet palaikysiu tau kompaniją.

Jis pastatė puodelį priešais ją. Atsisėdo.

- Žinai, man tikrai gaila, kad viskas taip išėjo, - po kurio laiko pasakė. – Tu man patinki. Mūsų santykiai... Jie būtų galėję pakrypti visai kitaip.

- Aš būčiau išvykusi ir tuo viskas pasibaigtų, - atsakė ji.

- Galbūt būtume palaikę kontaktą.

Ji karčiai šyptelėjo.

- Ir kiek tai tęstųsi? Kol abiems nusibostų? Kol pamirštumėm, ką vienas kitam jautėm? Kol atsirastų nauja graži lankytoja?

- Nebūk tokia ciniška. Anaiptol ne visos lankytojos man patinka, nesvarbu, gražios jos, ar ne. Tiesą sakant, mažuma.

Taip, bet kai kurios iš jų veikiausiai juk paliko pas tave rūbus, kuriuos man paskolinai, - mintyse pagalvojo ji, bet garsiai nepasakė.