Ailas

3.

Gausios policijos pajėgos, net keli greitosios medicinos pagalbos automobiliai ir svetimi žmonės, kuriuos mažasis Dantė skaičiavo dešimtimis, buvo užkimšę visą jo namų kiemą. Vienas kitam trukdantys apsižvalgyti po įvykio vietą pareigūnai buvo įsitikinę - kad ir kas atliko nusikaltimą, vienintelis įsilaužėlių tikslas buvo seife gulėję pinigai, kurių, žinojo namo savininko draugai, ten nė nebuvo. Tačiau jie nesiruošė atskleisti tiesos. Tamsias bičiulio paslaptis jiedu buvo pasirengę nusinešti į kapus.

- Svarbiausia neišsiduoti, kad žinome, kas iš tiesų gulėjo seife, - tarėsi Leonardas su broliu.

- Kuo mažiau žmonių išgirs apie paskutiniojo hiledo išlaisvinimą, tuo saugiau mums visiems bus, - pritarė jam Edvardas.

Vyrai, nutarę pasiimti berniuką kartu su savimi, pasiteisino atvykę pas artimą bičiulį į svečius, tačiau radę įbaugintą jo sūnų, apiplėštus namus bei tris lavonus, tad iškvietę policiją.  Griežtai atsisakantis kalbėti su nepažįstamaisiais Dantė glaudėsi prie krikštatėvio šono ir stengėsi kvėpuoti kuo tyliau. Berniukui atrodė, kad jo tėvus bei sesutę nužudę žmonės gali būti šalia ir suprasti, jog tai jis yra paskutinysis šeimos, gyvenusios kraupų nusikaltimą stebėjusiame name, narys. Viskas, kas tuo metu rūpėjo vaikui, tai ištrūkti iš siaubingus prisiminimus keliančios vietos. Jam norėjosi bėgti mišku, kur akys veda. Kartą pavyko rasti pagalbos, galbūt pavyktų ir antrą? Užmerkęs akis rudaplaukis dar kartą giliai įkvėpė, stipriau apsivijo smulkiomis rankutėmis Edvardo juosmenį ir nusprendė likti, kur esantis.

- Su dėdėmis saugu, o kas laukia miške dar neaišku, - tyliai į Edvardo marškinėlių medžiagą sumurmėjo vaikas.

Edvardas, nenuleisdamas akių nuo statinio, priglaudė vaiką prie savęs, pasiryžęs apsaugoti jį nuo visos name tūnančios tamsos. Ant galinės automobilio sėdynės sėdintis vyras stebėjo nerimstantį chaosą. Pabijojęs, kad ant kelių susirangęs vaikas gali peršalti, mat visos mašinos durelės buvo atviros, o kieme siautėjo žvarbus vėjas, jaunuolis apgaubė krikštasūnį savo švarku. Šnarpštelėjęs nosimi mažasis Dantė kilstelėjo galvą, pažvelgė išgelbėtojui į akis ir vėl užsimerkė. Jis nenorėjo čia būti, jautė, kad to nenorėjo ir tėvo draugai.

Dar keletą valandų kadaise jaukiu buvusiame kieme praleidę broliai su draugo sūnumi patraukė namo. Pamatęs, kad jų automobilį seka baltos spalvos mašina, Dantė pajudino Leonardo, sėdinčio šalia vairuojančio krikštatėvio, petį. Išsigandęs, apimtas panikos vaikas skubiai pasakojo apie juos persekiojančius žmones. Liežuvis pynėsi, sunku buvo ne tik ištarti žodžius, o ir suregzti sakinį.

- Viskas gerai, tos moterys važiuoja paskui mus tik tam, kad įsitikintų, jog tau bus saugu gyventi su mumis. Tavo dėdė tave globos, - su švelnia šypsena veide paaiškino Leonardas.

Kad ir koks sunerimęs dėl neaiškios ateities jis pats buvo, nenorėjo dar labiau gąsdinti šešiamečio. Puikiai suprato, jog tikrasis košmaras dar tik prasideda, nujautė - Dantė dar ne kartą susidurs su beširdžiais žvėrimis, išskerdusiais jo šeimą. Tad Leonardas nusprendė elgtis taip, kaip jam atrodė teisingiausia. Nusprendė apsimesti švelniu ir maloniu vyriškiu, o atėjus laikui atskleisti Flavo sūnui tiesą.

Paprašytas įjungti radiją Edvardas tai ir padarė, tačiau, vos išgirdęs liūdną dainą apie atsisveikinimą su merdinčiu tėvu, staigiu rankos judesiu išjungė. Automobilyje vėl įsivyravo ramybė. Leonardas ir jo brolis mąstė apie pastarųjų dienų įvykius, keistus perspėjimus bei laiškelius, kuriuos randa visi bendradarbiai, emociškai jau sužaloto vaiko ateitį. Dantė žaidė su savo pirštais, vis prisimindamas, kaip išlindęs iš slėptuvės pamatė visą savo šeimą. Nė nepastebėjo, kaip mašina įsuko į atokiau nuo gatvės stovinčio namo kiemą. Abu vyrai ir trys socialinių tarnybų moterys pasiliko lauko pavėsinėje, prišlietoje prie nuosavo namo šono. Dėde vadinamas vyriškis pasiūlė berniukui eiti vidun, kur jo laukė Edvardo žmona. Įžengęs vidun Dantė pirmiausia pamatė krikštamotę, kurią vadino teta, sėdinčią ant žemės ir glostančią didelį savo pilvą. Prieš ją klūpėjo du be galo vienas į kitą panašūs vaikai, aplink buvo primėtyta žaislų.

- Kas tu? - paklausė vienas berniukas.

- Kodėl tu čia? - sukuždėjo kitas. - Ką laikai rankose?

- Aš Dantė, čia mano meškiukas Bridžas, - prisistatęs parodė pliušinį žaislą vaikas. - Man atrodo, nuo šiol aš gyvensiu su jumis...

- Kodėl? - vienbalsiai paklausė abu nespėję prisistatyti vaikai.

- Mano tėvus ir sesutę nužudė...

Po šokiruotos moters aiktelėjimo svetainėje įsivyravo tyla. Porą kartų giliai įkvėpęs tarsi skęsdamas, Dantė atžagaria ranka perbraukė per skruostą, taip nuvalydamas ištryškusias ašaras. Kaip tėtis pasakytų, jis yra namų vyras ir negali ašaroti dėl menkniekių, pamanė našlaitis, dar nesupratęs, kad ir namų jis nebeturi. Niku ir Marku prisistatę smalsūs berniukai ištraukė iš neseniai sutikto metais jaunesnio vaiko gniaužtų pliušinį meškutį bei ėmėsi jį apžiūrinėti. Dantė neprieštaravo, jam nebebuvo svarbūs daiktai - šią dieną jis taip artimai susipažino su mirtimi, kad jautėsi esąs suaugęs ir brandus vyras. Šiaip ne taip ant kojų atsistojusi blondinė susvyravo, o tada lėtu žingsniu priartėjo prie prisiminimuose skęstančio Dantės ir atsargiai įtraukė jį į šiltą motinišką glėbį. Artėjančio gimdymo, kurio metu gali neišgyventi jos kūdikis, prisibijanti moteris ieškojo nusiraminimo artimųjų palaikyme, kai tuo metu nuskriaustas, emociškai sužeistas berniukas nebyliai šaukėsi pagalbos, nulenkęs galvą stovėdamas viduryje jos namų svetainės.

Kelias trumpas minutes du mirties atokvėpio nugaron išgąsdinti žmonės glaudėsi vienas prie kito, tarsi stengdamiesi sušilti.

Atsitraukti privertė tik triukšmingas automobilio variklio riaumojimas, skubūs žingsniai, nuaidintys nuo plytelėmis grįsto tako, vedančio aplink visą namą ir link svarbiausių kiemo taškų, bei trijų sunerimusių vyrų balsų atgarsiai, besibraunantys vidun pro atvirus langus. Edvardas, Leonardas ir neseniai atvykęs dar vienas tėvo draugas, į kurį visi kreipėsi Edmundo vardu, diskutavo apie tai, kas įvyko. Iš trijulės tik Edmundas kėlė klausimą dėl nusikaltimą įvykdžiusių žmonių tapatybės.

- Aš esu įsitikinęs, kad juos nužudė hosbai, - savo mintis įgarsino Edvardas. - Jokia kita grupuotė nebūtų tokia drąsi, kad eitų į aukštas pareigas Ofige užimančio asmens namus, įsilaužtų į seifą ir išeidami dar sušaudytų visus viduje aptiktus žmones...

Hosbų grupuotės pavadinimą išgirdęs vyras krūptelėjo, nukreipė žvilgsnį į žemę, susimąstęs dar keletą kartų tik lūpomis ištarė šį pavadinimą, o tada pakėlė išsigandusias akis į jį akylai stebinčius brolius.

- Atvažiavau pas jus ne tik dėl Flavo nužudymo... Norėjau pasakyti, kad neseniai Ofige baigėme sekamąjį hosbų tyrimą, manome, kad jie renka komandą, galėsiančią peržengti portalą.

Leonardas, eilinį kartą pamatęs, koks abejingas vaikystės draugas gali būti, stebėdamas mirtį, ryjančią artimiausių žmonių sielų likučius, pratrūko. Iki tol tyliai kalbėjęs vyras suriko taip garsiai, kad visas kiemas, rodos, suvirpėjęs susigūžė, taip savyje suspausdamas bei užrakindamas ir tris vyrus.

- Tu nesupranti, tiesa? Nužudytas ne tik Flavas, jo žmona ir vos kelių mėnesių dukra taip pat sušaudytos! Dantei vos šešeri, o jis regėjo tai, nuo ko aš, suaugęs dvidešimt aštuonerių metų vyras, matęs savo gyvenime tokių dalykų, apie kuriuos normalus žmogus nė nepagalvotų, esu šokiruotas...

- Mums reikia, - tarsi neišgirdęs pašnekovo žodžių tęsė Edmundas. - kad judu sugrįžtumėte.

- Ar tu juokauji? - prunkštelėjo Leonardas, ranka pridengdamas tik prieš keletą dienų užsitraukusios žaizdos paliktą randą.

- Mano žmona nėščia, brolis neseniai užsigydė žaizdas, likusias po pastarojo karto, kai tau reikėjo mūsų pagalbos Ofige, geriausias draugas nužudytas, jo mažametis sūnus traumuotas mano namuose! - Edvardas, kad ir kaip stengėsi tvardytis, suprato, jog tai vargiai įmanoma. - Ir tu tikiesi, kad aš grįšiu į šį cirką?

- Na... Aš pamaniau, kad, žinai, jūs... Dėl senų laikų...

- Savaime suprantama, kad grįšiu. Bet tikrai ne dėl jūsų. Dėl manęs jūs visi galite paspringti savo nuodais, aš jūsų negelbėsiu.

Linktelėjimu broliui pritaręs Leonardas pratęsė jo mintį:

- Mes grįšime, kad galėtume atkeršyti už draugo šeimą. Nieko daugiau.