Ailas

10.

Ginklą paruošęs Edvardas davė ženklą broliui. Atvėręs duris Leonardas išvydo du raudoname skystyje išmirkusius vaikinus. Vieno jų akys buvo užmerktos, o kvėpavimas toks silpnas, kad vyras būtų suabejojęs, ar jaunuolis dar gyvas, jei ne virpančios blakstienos ir tylios skausmo aimanos. Į šeštą daugiaaukščio pastato aukštą sužeistą jaunuolį vos užvilkęs bendraamžis sunkiai kvėpavo. Kaire laikydamas per petį permestą kompaniono ranką, dešine už juosmens suėmęs susmukusį kūną, vaikinas jį glaudė prie savęs. Nors ir jo paties kojos virpėjo, darėsi vis sunkiau kvėpuoti, o iš peties tekantis kraujas, regis, nė nesiruošė pradėti krešėti, jaunuolis bijojo paleisti labiau nei jis pats nukentėjusį šviesiaplaukį vaikiną iš akių.

Kas, jei jį ištiks tetos likimas? To jaunas vyras negalėjo leisti.

- Markas... Pakeliui sutikome keletą hosbų, susirėmėme, vienas jų paleido plojazų bombą į Marką, o tada jie pabėgo, - tyliu, vos girdimu balsu kuždėjo vaikinas. - Bijau, Leo, labai bijau, kad...

Nors jaunuolis ir nepasakė, ko bijo, visi puikiai tai suprato. Vaikinas bijojo sena drauge vadinamos mirties. Išėjęs į laiptinę Edvardas apsidairė, įsitikino, kad niekas nesekė paskui sužeistuosius. Išsigandęs Lokis nebyliai stebėjo, kaip Leonardas su Dantės pagalba įveda vaikinus vidun bei atsargiai pasodina ant baltutėliu apklotu padengtos sofutės, nė kiek nesijaudindamas dėl kraujo paliekamų dėmių. Atsinešęs krepšį, panašų į pirmosios pagalbos rinkinį, Edvardas be skrupulų suplėšė Marko marškinėlius, apžiūrėjo, dezinfekavo žaizdas, jas užklijavo. Nukentėjusiojo galva nulinko ant šalia prisėdusio gelbėtojo peties.

- Pamatėme vieną hosbų vyruką, besisukinėjantį aplink. Markas siūlė praeiti pro šalį, neatkreipiant to idioto dėmesio, bet aš nepaklausiau. Maniau, susitvarkysime su juo, o tada ištardysime, ką čia veikė, - sunkiai atsidusęs paglostė Marko galvą. - Kaip paaiškėjo po kelių minučių, nevaikščiojo tas hosbas vienas. Tai aš kaltas, kad brolis dabar...

Susigūžęs, vienos rankos pirštus įvėlęs į pusilgius Marko plaukus, kita ranka susiėmęs už kruvino peties, vaikinas atrėmė galvą į sofos atlošą, dar kartą atsiduso. Edvardas apžiūrėjo ir užklijavo bevardžio jaunuolio petį.

- Aš... Aš eisiu pas Teilorą, prastai pasijutau, - Sofijai į ausį šnipštelėjo Lokis, o tada lėtai atsistojo ant virpančių kojų.

Paskutinį kartą matė tiek daug kraujo, kai pamokos metu mokykloje susimušė su bendraklasiu ir šis, suvokęs, kad bus nugalėtas, iš kišenės išsitraukė kišeninį peiliuką. Po kelių dūrių peiliu į šoną buvo pažeistos net kelios stambios kraujagyslės, dėl ko Lokis neteko daug kraujo. Kol atvyko greitoji medicinos pagalba, jaunuolis jau skendo krešėti pradėjusioje raudonoje baloje, o jį sužeidęs asmuo spėjo keletą kartų apsivemti. Kaip paaiškėjo vėliau, priešininkas labai bijojo kraujo. Negavęs leidimo išeiti iš patalpos, nesusitvardė. Po to incidento abu vaikinai buvo išmesti iš mokyklos. Lokis atvyko į mažesnį miestelį, kuriame mamos draugė sutiko laikinai išnuomoti butą, kol jaunuolis susiras, kur gyventi. Galima sakyti, ironiškai pamanė Lokis, kad kaskart, atsidūręs per arti pralieto kraujo, jis ir keičia mokyklas, gyvenamą vietą ar miestą. 

Lėtai, ramstydamas sienas, Lokis nuslinko iki kambario, į kurį įžengiantį paskutinį kartą matė Teilorą, tačiau vaikino ten nebuvo. Nusprendęs, kad užėjo ne į tą patalpą, jaunuolis apėjo kitus du kambarius. Abu jie buvo tušti. Virtuvėje rado tik neprinokusį bananą kramsnojantį Dantę. Grįžęs į svetainę ir prisėdęs ten pat, kur sėdėjo anksčiau, nustebęs Lokis pradėjo mąstyti. Kaip jis galėjo nepastebėti išeinančio vaikino? Juk Teiloras tikrai neišlipo pro langą! Žvilgtelėjęs Sofijos pusėn atkreipė dėmesį į tai, kad mergina ramiausiai sprendžia galvosūkius. Sutrikęs apsidairė aplink. Regis, jis vienintelis iš visų bute esančių žmonių nerimavo dėl dingusio Teiloro, to, kas vyksta lauke, netikėtai sugrįžusio tėvo ir dviejų kruvinų vaikinų, sėdinčių ant priešais pastatytos sofos. Dantė valgė, Sofija sprendė galvosūkius, Leonardas su kažkuo susirašinėjo, Markas gulėjo be sąmonės, jo galva buvo padėta ant vis dar neprisistačiusio vaikino, glostančio jam plaukus, kelių. Edvardas perrišinėjo Marko žaizdas. Vaikinas negalėjo patikėti savo akimis - visi buvo užsiėmę savais reikalais it baltutėlė sofa neskęstų kraujyje!