Ailas

12.

Paskui aukštą pilkaakį, pasisiūliusį palydėti iki „Tiksliojo štricho" kavinės, įžengęs vidun Lokis apsidairė. Jis nepasitikėjo sutiktuoju, tačiau neturėjo kito pasirinkimo tik sekti paskui, kai pamatė šalia diržo prisegtą pistoleto dėklą. Laimė, ginkluotas pakeleivis iš tiesų ėjo ten, kur jaunuoliui reikėjo. Patalpos dydis, vaikų sukeltas triukšmas ir kavinės gale sėdinčių žmonių skaičius nustebino vaikiną. Ar visi sėdintieji yra tėvo priešai? Kol Lokis dairėsi, jo palydovas tarsi išgaravo. Truktelėjęs pečiais nesureikšmino to. Vienaip ar kitaip, šis vaikinas buvo keistuolis. Atsisėdęs šalia Sofijos jaunuolis lengviau atsiduso, jai viskas gerai, ji kavinėje, saugi. Dantė, Edvardas, Leonardas ir Teiloras taip pat sėdėjo prie stalo. 

Vos blondinui prisiartinus Leonardas jį pristatė, žinoma, nepamiršdamas paminėti, kaip pasielgė su Hoku, tačiau nusplėpdamas, kieno jis sūnus. Sakydamas, jog vaikinas nugvelbė vieną iš rečiausių hiledų, vyras pamelavo, kad pakabukas užrakintas saugioje vietoje, nors iš tiesų gulėjo kiauroje Lokio kišenėje. Kodėl vyras meluoja savo bendrininkams? Nepasitiki jais, o gal spendžia spąstus? 

- Ką tu čia veiki, ką sugalvojai? Mums ir be tokių pavienių idiotų kaip tu problemų pakanka, - nespėjusį pasisveikinti jaunuolį užsipuolė Daviljus, Ofigo senbuvis. - Kas ir kiek tau sumokėjo? Sumokėsiu dvigubai, tik nešk savo dažytas plunksnas kuo toliau nuo mūsų agentų. 

Nustebintas vaikinas keletą kartų sumirksėjo. Taip, jis ilgą laiką persekiojo savo tėvą, stengėsi jį rasti. Taip, jis apvogė prieš daugiau nei dešimt metų jį palikusį vyrą. Taip, jis įtraukė Sofiją į savo problemų sūkurį. Taip, susipažino su Daviljaus bendraamžiais. Bet jam niekas už nieką nemokėjo, jis nevykdo jokių komandų, jo niekas nesiuntė ir Lokis neplanavo šitaip susitikti su Sofijos artimaisiais. Lokis jau seniai priprato, kad klaidos ir nesusipratimai persekioja jį, tačiau nemanė, jog yra dėl to kaltas. Jis tik natūraliai traukia nesėkmes. O agentai patys pasiūlė jam pagalbą.

- Nederėtų teisti žmogaus, jo nepažįstant, - atsikrenkštė dėl naujo bičiulio įžeidinėjimo supykęs Teiloras.

- Tikrai? Jei taip, tai gal ir Hoką pakvieskime vakarienės, susipažinkime su visa jo gimine, o vakaro pabaigoje pasakykime „ak, taip, mes tave medžiojame"? - suriko Daviljus.

- Nelygink Lokio su Hoku, jiedu nė nežino apie kito egzistenciją! Lokis yra niekuo dėtas moksleivis, netinkamu laiku atsiradęs netinkamoje vietoje. Hokas - kraugerys, dėl kurio kaltės per pastaruosius dvidešimt metų buvo nužudyta daugybė žmonių, net niekuo dėtų moterų ir vaikų, naujagimių, - Teilorui pritarė vienas iš iki tol tylėjusių agentų. 

Lokis prikando lūpą ir sunkiai nurijo susikaupusias seiles. Ar tikrai Hokas, jo tėvas, galėtų šitaip pasielgti? Taip, jis prastas tėvas, nevykęs sutuoktinis, tačiau ar tikrai galėtų būti ir žudikas? O gal tai visai ne jis, tik žmogus su tuo pačiu vardu? Gal tai jo brolis dvynys ar atsitiktinai panašus individas, apsimetinėjantis Hoku? 

- Visi tie beverčiai lavonai nereiškia nieko. Visiškai nieko, - susinervinęs Daviljus stipriai užmerkė trūkčioti pradėjusias akis. - Jei Ofige nebūtų tokių, kaip judu, Hokas jau seniai pūtų kape!

- Tikrai? Tu tuo įsitikinęs? Tuomet išmesk mane. Išspirk lauk kaip benamį katiną! - skėstelėjęs rankomis plačiai nusišypsojo Teiloras. - Pažiūrėsime, kiek agentų liks Ofige... 

Teiloras buvo įsitikinęs - jam išėjus pašlytų tvarka, agentai nesugebėtų susikalbėti, galiausiai Ofigas paskęstų nesutarimų jūroje, kol organizacija užsidarytų. Dar vaikystėje išmokęs, jog pavojaus akivaizdoje reikia elgtis drąsiai, jaunuolis neparodė nerimo, kilusio vos jam ištarus paskutiniuosius žodžius. Keli prie stalo sėdėję vyrai nejaukiai pasimuistė. Jei Teiloras išeitų, jie būtų priversti sekti į sūnus ar net anūkus pagal amžių tinkantį vaikiną.