Ailas

16.

Lokis atsibudo ant tamsios rūsį primenančios patalpos grindų. Šiaip ne taip atsistojęs apsidairė. Tuščia. Patalpa, regis, buvo visiškai tuščia. Nei žmonių, nei baldų, nei gyvūnų... Nieko. Nieko, tik keistai alsuojanti tamsa. Tamsa, kurioje kaži kas slėpėsi, bet jis negalėjo suprasti, kas. 

- Kur aš? - susiėmęs už skausmo varstomos galvos atsiduso Lokis. - Kaip čia patekau ir kas čia per vieta? 

Keistas, zvimbesį primenantis garsas erzino vaikiną. Už savo sąmonės ribų Lokis girdėjo ilgų nagų kankinančiai aršų susidūrimą su mediena, tačiau negalėjo suvokti, jį dirgino garsas ar švelnus, bet kankinantis, šio reiškinio jautimas ant kūno. Pelėsių ir drėgmės tvaikas erzino nosį, nuo nemalonaus kvapo pavandenijo akys. Grublėtas grindinys it drėgna smegduobė stengėsi praryti vaikiną, šešėliai keistai alsavo nugaron. Lyg nevaldomos jūros srovės banguojančios sienos judėjo, drebėjo, regis, planavo sutraiškyti. 

Lokio širdis plakė kaip išprotėjusi, kiekvienas dūžis kurtinančiai aidėjo nesvetingoje aplinkoje. Jaunuolis stovėjo įsitempęs it gitaros styga, bijojo apsigręžti ir susidurti su galimu užpuoliku. Oro gurkšniams pradėjus strigti gerklėje Lokis nustebęs suprato, kad sienos pradėjo suktis. Jis negalėjo pajudėti, tą minutę, kol išvydo, kas buvo už jo nugaros, negalėjo kontroliuoti savo kūno. Priverstas pažvelgti baimei į akis, vaikinas išvydo vidutinio ūgio jaunuolį. Mandagi šypsena greitai išsikreipė į pikdžiugišką vypsnį, o tada jis išnyko tarsi niekada ten nebuvęs. 

Sutrikęs Lokis apsidairė. Jo kūnas ir vėl pakluso nurodymams. Nusprendęs, kad trypčiojantis vienoje vietoje individas dar niekada nebuvo pavadintas atradėju, jaunuolis nedrąsiai žengė keletą žingsnių pirmyn. Spigiai sužvango grandinės - jo kojos bei rankos supančiotos geležiniais antrankiais. Nustebęs Lokis suvokė, kad iki šiol nė nepajuto suvaržymo.

- Kas?.. Kaip?.. Velniop!

Sunkiai šlepsėdamas pėdas varginančiu ir žingsnį lėtinančiu grindiniu, žvangindamas grandines, basomis kojomis slydinėdamas ant šlapio, slidaus grindinio, panosėje niurnėdamas keiksmažodžius įprastai nesikeikiantis vaikinas žingsniavo tamsiu koridoriumi. Kuo toliau, tuo siauresnė darėsi patalpa, Lokiui pradėjo trūkti oro, burna džiūvo. Jis nenorėjo gerti, jis bijojo. 

- Nėra laiko, Loki, nėra laiko klaustrofobijos priepuoliams! - jaunuolis nė nepajuto, kaip pradėjo kalbėtis su savimi.

Ištiesęs ranką link koridoriaus gale įtaisytų geležinių durų vaikinas dar kartą stipriai timptelėjo grandines, šios vėl sužvango. Pikta, net priekaištinga metalo aimana pakuteno jaunuolio nugarą. Prisiminęs apie tai, kad yra surakintas, Lokis nusistebėjo, kokios ilgos šios grandinės. Grįžtelėjęs atgal pasijuto lyg šuo. Keturios metalinės virvelės sekė jo pėdomis iš tamsos. O gal priešingai - jos tempė Lokį į savo tamsą?

Užsimerkęs keletą kartų giliai įkvėpė ir iškvėpė. „Eisiu, kiek leis grandinės. Tada apsisuksiu ir eisiu į kitą pusę,"- nusprendė vaikinas. Pakėlė ranką, siekdamas sugriebti durų rankeną, bet nieko neužčiuopė. Pramerkęs akis suprato, kad ne tik rankenos, o ir pačių durų nebėra. Durims nebeblokuojant kelio Lokis vargais negalais prasispraudė pro angą sienoje.

Apsidairęs po patalpą, į kurią pateko, lengviau atsiduso. Nors vis dar tamsu, nėra langų, neaišku, kas tai per vieta, ar kiek valandų, bet bent jau daugiau erdvės. Erdvi, tuščia patalpa skendėjo šešėliuose. Neaiškios kilmės šviesos šaltinis metė savo skraistę tai vienur, tai kitur kambaryje. Taip kelioms akimirkoms užgimdavo juodai balti verpetai, kol šokdami su šviesa šešėliai ją ir vėl užgoždavo. Nuo šio vaizdinio raibo akyse, norėjosi nusisukti.