Ghost. {LTU}

~ 1.1 skyrius ~

-Hana, eime, bus linksma!
-Ar tikrai?-Pakėliau antakį.
-Nu jo,-suzirzė.-Galėsi paklausinėti dalykų apie Harį.
-Och, gerai, niurzgle.
-Po pusvalandžio - nusileisk žemyn!
-Aha,-suburbėjau ir nukritau ant lovos. Užsnūdau.
Atsikėliau nuo Keitlin balso.
-Hana! Leiskis žemyn, po galais!
Greit pašokau ir nubildėjau žemyn, vos nenukrisdama nuo laiptų.
-Tu ką miegojai?-Nusijuokė ji.
-Aha.-Prasikrapščiau akis.-Kas dar bus?
-Maksas, Naomė, Sara ir Aleksas.
Susėdom į Makso mašiną ir nuvažiavom link apleisto pastato, kuriame pasak žmonių - dauguma pasikorė.
-Turit ko reikia?-Pasakė Naomė.
-Žvakę, adatą, siūlą, lapą ir tušinuką.
-Gerai.
Susiradome šiek tiek švaresnę vietą ir susėdome ratu. Aleksas išsitraukė reikmenis ir pradėjome šį seansą. Keitlin, mano sesuo, surašė raides ir skaičius. Visi susikibome rankomis ir sukalbėjome tam tikrus žodžius. Sara paėmė adatą su siūlu į rankas.
-Niekas nepūčia ir nejudina adatos, supratot?-Pasižiūrėjo į kiekvieną Sara.
Palinksėjome.
-Dvasia, ar tu čia?-Tarėme visi. Nieko.
-Dvasia, ar tu čia?-Pakartojome.
Saros ranka pasisuko ant užrašo TAIP.
-Sara, ar tu pajudinai?-Nusijuokė Aleksas.
-Ne, tikrai ne!-Pasiteisino Sara.
-Gerai. Sakom toliau. Aš noriu pradėt.-Tarė Keitlin.
-Dvasia, ar tu tikra?-Po pauzės tarė Keitlin.
TAIP.
-O Dieve...-Su baime tarė Maksas.
-Nemyžk į kelnes, žmogau.-Nusijuokė Aleksas.
-Mano eilė! Dvasia, ar tu vaikinas?-Nusišypsojo Naomė.
NE.
-Och, vaikinai, jums pasisekė,-pajuokavo mano sesuo.-Na, Hana, tavo eilė!
Pavarčiau akis ir tariau.
-Dvasia, kiek tau metų?
Saros ranka nuvedė prie skaičiaus 1 ir 4.
-Kaip tu mirei?-Tarė Sara.
NUSIŠOVIAU.
-Oo...-Teištariau.
-Aš žinau! Aš žinau!-kvailai nusijuokė Keitlin.-Ar mes greit mirsim?
TAIP.