Viltis numirti

Įžanga

Girgžda sniegas po kojom. Primena vakarykštę naktį. Nors ir sniego ir kaulų cheminė sudėtis skiriasi, trinami jie skleidžia panašų garsą. Taip pat galiu pridėti, kad mano eksperimentai taip pat nors ir skirtingi, turėję fizinį kontaktą, skleidė panašų garsą. Na, nedaug jie skyrėsi: žiurkė ir dėdės draugas. Žiurkės balso aukštis buvo kur kas aukštesnis, bet malonesnis, bet jo balse aidėjo kažkas nežemiško, nenormalaus. Jo žemas balso diapazonas virpino kiekvieną širdies kordą, bet nežinau ar man jo buvo gaila. Jis gargaliavo kaip girtuoklis ant žemės vidury nakties, kartais pakeldamas balsą kaip jis keldavo ranką prieš mane. Jų rankos judėsių procesas buvo toks distinktyvus. Lengva ranka pakilusi atrodė kaip plunksna, tokia švelni, tokia nekalta ir net sakyčiau draugiška, tačiau ji susunkėjo. Tai buvo staigus smūgis. Truputį primena malkų skaldymą. Panašiai mane ir viduje išdraskė.
Dabar stebint jo stiklines akis ir truputį pravirą burną mano veidą iškreipė šypsnis. Jis atrodė apgailėtinai. Visiškai sugniuždytas, tačiau orumas jo kūno dar neapleido. Jis dar turėjo viltį, kad viskas pasikeis į pradinę būseną. Tai truputį kvaila, bet miela. Stebėjau jo visiškai sulaužytus klubus, kurie buvo išmarginti raudonos spalvos antklode, iškraipytas kojas, visiškai išbalusią krūtinę. Jis šniokštė, gaudė orą. Grandinės aplink jo kūną spaudė kraujagyslės ir nervus. Dusino kaip koks pitonas: lėtai, bet efektyviai. Po jo kraujagysles jau tvinkčiojo nuodai ir iš jo akių pilosi kruvinos ašaros. Jis dar bandė kažką sakyti, bet jo kūnas jo jau nebeklausė. Jis purtėsi nevaldomai lyg būtų užpultas torečių, bet judėjimas tik gilino jo žaizdas. Staiga garsas nutilo. Aš užmerkiau jo akių vokus. Ir pasislinkau prie žiurkės eksperimento. Ji ramiai parpė iškėlusi pilvą į paviršių.