Magiškas kristalas (Leilos ir Drako meilės istorija) Nutraukta.

22 Skyrius

Prašom. Klaidų netaisiau. Dalis neilga.
P.S - šiandien 35 Drako gimtadienis! Na kaip ir sveikinimai ;D!
——————

22 skyrius.

 Leila pramerkė akis kai ją pradėjo žadinti Madam pomfri. Leila įdėmiai pažvelgė į Pomfri. Ji stovėjo tiesiai prieš ją ir rankose laikė nedidelę dėžutę.

 - Tau buvo atsiųsta pavėluota dovana, - tarė jinai ir ištiesė rankas su dėžute.

Leila sunkiai pakėlus rankas ją paėmė ir apžiūrėjo. Dėžutė buvo apvyniota violetiniu popieriumi ir gražiai surišta auksinių siūlu. Ji jautėsi sujaudinta ir keista. Kas taip vėlai galėjo atsiųst dovaną?

Ji lėtai pradėjo ją vynioti. Popierius gražiai krito šalia lovos atverdamas vaizdą. Baigus vynioti prieš ją atsivėrė graži, ruda kvadratinė skrynutė. Leila su jauduliu lėtai ją atvėrė. Aiktelėjo kai pamatė viduje gulintį kristalą. Kristalą dėl kurio krimtosi ir jaudinosi,kad niekad jo nebematys.

 Leila sugriebė už grandinėlės ir ištraukė jį. Vos pastebėjo kaip kartu iškrito ir laiškelis. Greitai užsidėjusi ant kaklo kristalą pagriebė raštelį.

 Kitą kartą būk atsargesnė. Mano tėvai jį saugojo ne dėl to, kad jį pamestum.

Leilą tai lengvai nustebino. Tėvai? Ar tai tas vaikas kuris kalis kartus pasirodė prisiminimuose? Jos galvoje užė minčių uraganas. Nebežinojo ką ir be manyti.

 Leila grįžo iš savo minčiu ir susigrūdo paskutinę knygą į kuprinę ir išbėgo pro duris. Bėgdama koridoriais ji sulaukė piktų šūksnių iš kitų moksleivių. Bet jai nebuvo tas svarbu. Leila taip norėjo pagaliau pamatyti brolį, kad nekreipė dėmesį net į besivejantį Filčą. Beveik mėnesis kai jiedu nekalbėjo. Atrodo lyg abudu būtų atskirti. Vienas namie, o kitas mokykloje.

 Ji įbėgo į biblioteką ir apsižvalgė. Netoli lentynų stovėjo jos brolis Tomas. Jo veide pasirodė didžiulė šypsena vos tik pamatė sesės siluetą. Jis išskėtė savo rankas ir Leila bėgdama įšoko jam į glėbį.

 - Žinai tai juokinga, - tarė jisai.

 Leila pasitraukė iš jo glėbio ir klausimai pažvelgė į jį.

 - Kas juokinga?

 - Mes gyvenam tam pačiame bokšte, o matomės retai, - jis nusijuokė ir pasirėmė į lentynas.

 Leila pavartė akis ir trinktelėjo jam per petį.

 - Aš nekalta, kad kažkas iš mūsų nemėgsta būt bendrajame kambaryje.

 Tomas papurtė galvą ir sukikeno.

 - Tai vis dėl ko norėjai susitikti?

 Tomas nusišypsojo ir pamojo atsisėsti prie stalelio. Leila nieko nelaukus atsisėdo ant kėdės ir numetė šalia kuprinę.

 - Tu iš tėvų laiško negavai?

 Leila įdėmiai pažvelgė į Toma. Ją apėmė panika ir jaudulys.

 - Ar jiems kažkas atsitiko?

 Tomas švelniai nusijuokė ir papurtė galvą.

 - Na iš tavo išraiškos suprantu, kad laiško negavai.

 Leila lengviau atsikvėpė ir piktai pažvelgė į brolį.

 - Eik prie reikalo, - ji tarė.

 - Artėja pavasario atostogos, na ir šį kartą mes grįžime namo.

 Leila pavartė akis.

 - Tą jau žinau. Tik tai ir norėjai pasakyt?

 Tomas linktelėjo galvą.