[1]

15.8K 466 39
                                    

Viršuje istorijos trailer'is :)

---------------------------------------------------------Sėdėjau atsirėmus galva į langą ir stebėjau skriejantį vaizdą.Šiuo momentu mes su Louis važiavome autobusu pas senelius.

-Louis.

-Taip?-jis pasuko galvą.

-Gal galėtum paduoti buteliuką vandens?-užkimusiu balsu pasakiau.

-Žinoma.-jis pasilenkė ir iš kuprinės ištraukė šaltą buteliuką su vandeniu.

-Ačiū.

Laikiau buteliuką rankose kol susipratau , kad reikia atsigerti.Nurijau mažą gurkšnį ir užsukus kamštuką tiesiog laikiau buteliuką savo rankose.

Man nuriedėjo dar vieną ašara prisiminus savo tėvus.Jie taip tragiškai žuvo avarijoje.Taip norėčiau dar kartą apkabinti mamą , tėtį ir pasakyti kaip juos myliu.

Bet deja tai nebeįmanoma.

Krūptelėjau kai mano pečius apglėbė dvi tvirtos rankos.Atsisukau ir man prieš akis išdygo Louis veidas.

Jis stipriai mane suspaudė glėbyje taip mane paguosdamas.

-Viskas bus gerai.-jaučiau liūdesį jo balse.

Padėjau galvą ant jo peties ir toliau stebėjau skriejantį vaizdą pro langą.Stipriai užmerkiau akis dar kartą išspausdama kelias ašaras iš jų ir panirau į miegą.

***

-Simona , mes jau atvažiavome.Kelkis.-kažkas krutino mane.

Lėtai pravėriau akis ir prieš mano veidą išvydau brolį.

-Gerai.-tyliai pasakiau ir pradėjau trintis akis.

Tingiai atsistojau nuo kedės ir pasiimdama iš po kojų kuprinę pasijudinau iš vietos.

Eidama paskui Louis išlipau iš autobuso.Nužvelgiau stovėjimo aikštelę ir netoliese užfiksavau stovinčius mūsų senelius.

Kiek galėdama greičiau pribėgau prie močiutės ir stipriai ją apkabinau.

Man tikrai reikia apsikabinimo dabar.

-Simona...-bandė ji nudžiugusiu balsu pasisveikinti.

-Močiutę...-numykiau apsiašarodama.

-Atleisk , man sunku lygiai tai pat kaip ir tau.Vis gi ji buvo mano duktė...-biški atsitraukus nutęsė nuleisdama galvą žemyn ir spoksodama į šaltą asfaltą.

Dar stipriau jai puoliau į glėbį.

Stovėjom kelias minutes kol aš nepasitraukiau.

Nusibraukiau ašaras rankovėm.

-Labas senelį.-nusišypsojau netikra šypsena.

-Labas anūkėlę.-jis švelniai mane apsikabino.

Po kelių sekundžių atsitraukiau.

-Važiuojam?-paklausiau.

Senelis palinksėjo ir mes susėdom į mašiną.Mes su Louis atsisėdome gale ir aš persimečiau jo ranką sau per petį.Jis pabučiavo mano kaktą.

Po jo pakštelėjimo jaučiausi saugi ir kažkam reikalinga.

***

Netrukom nedaugiau kaip 15 minučių kai jau buvome prie senelių namų.Išlipę susirinkom lagaminus iš bagažinės ir nuskuodėm pro verandą.

Senelis atrakino namus ir praleido mus pirmus.

-Simona, tau kambarys paruoštas ten kur visą laiką , o tau Louis atiteks svečių kambarys.-pasakė vos įėjusi močiutė pro duris.

No ControlWhere stories live. Discover now