Pasmerkta gyventi

1

Goda Radavičiūtė

PASMERKTA

        „Gyventi"       

Goda Radavičiūtė

PASMERKTA

„Gyventi"

Prisimenu tai įvyko tylųjį ketvirtadienio vakarą. Ėjau pasivaikščioti parko takeliais, kai staiga pamačiau tris vaikus. Dvi mergaites ir vieną berniuką. Jie atrodė laimingi.

-Labas vakaras, vaikai!

-Sveiki, panele Džouns! - atsakė vaikai.

-Kur jūsų tėveliai? – paklausiau.

Jų prabėgantį juoką nusinešė vėjas, vėliau klyksmas. Grįžusi į savo butą, laiptinėje išgirdau garsių žingsnių bildėjimą. Nuėjau pasižiūrėti – nieko nėra... Vos tik įžengusi pro duris išgirdau krizenimą sau už nugaros. Krūptelėjusi atsisukau – širdį užgniaužė kvapas. Prieš mane stovėjo trys vaikai, kuriuos sutikau parke. Jie atrodė siaubingai. Išdraskyti ir supjaustyti, lyg baltas popieriaus lapas. Žaizdos gilesnės negu maniau...

-Kas jums atsitiko..? – paklausiau drebančiu balsu. Stojo nejauki tyla...

Atrodė, jog laikas pasiglemžė viską kas yra brangu... Pasaulio žavesį, džiaugsmą, saugumą ir mintis...

-Pavėlavote, panele Džouns...

Atsikėliau praikaito pilnoje lovoje. 3 nakties... Kas tai per sapnas..? Ką jis galėtų reikšti? Mano mintis pertraukė į kambarį plūstelėjęs vėjas. Uždariusi langą, pradėjau galvoti apie rytojų...

Ryte, atvažiavusi į darbą, išgirdau dvi koleges diskutuojant apie naują bylą.

-Sveikos, ką žinome apie šią bylą..? – paklausiau ramiu balsu.

-Balandžio 16 dieną vakare, Lelijų parke, apie 6 ryto, rasti 3 vaikų lavonai. --Jie buvo išdraskyti ir supjaustyti... – liūdnu balsu tarė Monika.

Mano akys aptemo... Regėjau tik kolegių šauksmus ir baltą šviesą, kuri kvietė ateiti arčiau. Norėjau į ją pažvelgti, bet spėjau, pajausti Dievo pirštą, kuris atsakė man:

„-Dar ne laikas..."

Pajutau kaip šaltas vanduo atgaivino veidą, tyru vėsumu.

-Ar Jums viskas gerai, panele Džouns..?

-Nelabai, Kristina... Vakar sapnavau tokį sapną.. – kolegės žiūrėjo į mane apakusios...

-Jūsų apibūdinimai atitinka vaikų amžių bei nužudymo aplinkybes, panele Džouns...- tarė Kristina.

-Pritariu, Kristinai.. Gal Jums reikėtų pailsėti, nuo šių bylų... Visiems žmonėms yra reikalingos atostogos.

-Jokiu būdu, Monika! – atsakiau kiek pyktelėjusi. Negalėjau patikėti, jog dėl nežmoniškai nepaaiškinamo dalyko, jos imtųsi bylą atlikti pačios, o mane išleistų atostogauti...

-Supraskite mus, panele Džouns..-

-Mes negalime padaryti nieko kas pakeistų šią situaciją...

-Tačiau mes galime užversti šį puslapį ir pradėti naują! – ryžtingai atsakiau.

-Jūs teisi, detektyve Džouns.. – pritarė man Kristina.

-Ką darysi..? Turiu sutikti, bet jeigu panelei Džouns pasidarys bloga turėsim nutraukti bylą, – grieštai atsakė Monika.