Ailas

21.

Lokis dar kartą pažvelgė į sulamdytą popierėlį ir susiraukė.

„Tikrasis siaubas dar tik prasideda. Ar pasiruošęs?"

Žinojo, kad kitapus durų jo laukė Sofija ir Finratas, tad negaišo. Šoktelėjęs ant kojų paklojo lovą. Šalia lovos, gale kojų, padėtas krepšys suintrigavo, tad vaikinas atitraukė užtrauktuką. Nustebo supratęs, kad ten buvo jo rūbai ir dar keli asmeniniai daiktai. Neprisiminė, kad būtų turėjęs tokį krepšį ar krovęsis į jį daiktus. Kita vertus, Lokis neprisiminė ir kaip atsidūrė viešbutyje. Taip pat negalėjo suprasti, kodėl nuo jo stipriai trenkė alkoholiu. Nusprendęs nekvaršinti galvos ir paprasčiausiai paklausti Sofijos, kas nutiko, jaunuolis pačiupo pakaitinius rūbus ir nubėgo į dušą. Džiaugėsi, kad miegamasis turėjo vonios kambarį.

Išdainavęs visas dainas, kurias tik mokėjo, vaikinas apsirengė švarius rūbus, į džinsų kišenę įsikišo ir raštelį, nuo kurio stuburu bėgiojo šiurpuliukai. Neradęs rakto nusprendė, kad užraktas tik sukeltų papildomų nepatogumų grįžtant. Priglaudęs ausį prie medienos pasiklausė, ar neišgirs ko nors kitoje pusėje. Tačiau buvo įtartinai tylu. Pagriebęs krepšį su savo daiktais nulenkė rankeną. Kol niekas nemato, galima pamėginti pabėgti... Atvėręs duris Lokis sustingo. Šviesiai violetinės spalvos pusilgiai plaukai krito ant akių, kurios įsistiprėjo į vaikiną.

- Mesk, - pakako vieno žodžio, kad Lokis nusviestų krepšį per visą kambarį ir užtrenkęs duris nusektų paskui Sofiją. Jautė, kad vaikinas violetinėmis akimis jį seka, tačiau neatsisuko. Nedrįso. Dar nepažįstamo keistuolio aura buvo šiurpiai pavojinga. 

Perėję neilgą koridoriuką trys jaunuoliai laiptais nusileido žemyn. Pirmajame aukšte buvo įkurta jauki kavinukė, kurioje, akivaizdu, lankėsi ne tik nedidelio viešbutuko lankytojai. Stabtelėjusi Sofija apsidairė, tada patraukė į kitą patalpos galą, kur kampinį stalelį užėmęs jų jau laukė Sebastianas. Vos Lokis spėjo šleptelti į krėslą, prie jo priėjo Dantė ir Teiloras. Vaikinai atrodė sunerimę.

- Galbūt susipyko, juk visko būna, - nusprendė naivus jaunuolis.

Vyresnio amžiaus moteris atnešė maistą, kurį užsakė Sebastianas. Šešetukas papusryčiavo be kalbų.

- Buvo skanu... Gal po desertą? - svajingai atsiduso Teiloras, atlaisvindamas kelnių diržą. Nusprendė, kad šokoladiniam pyragaičiui ar keliems vietos skrandyje tikrai atsiras, jei tik klubų neverš odinė gyvatė.

- Turiu svarbesnių klausimų. Kur mes ir kaip čia patekome?

- Šiuo metu mes esame Brisbane. Traukiniu atvažiavome iki miesto centro, vėliau įsėdome į autobusą, kuris sustojo visai šalia šios kavinės. Pakalbėję su savininku sužinojome, kad viršuje yra nuomojami kambariai, tad nusprendėme likti, kol tu atsigausi, - trumpai paaiškino Sofija.

- Kaip suprasti, kol atsigausiu? Ir kodėl nuo manęs sklinda alkoholio tvaikas? Jūs mane nugirdėte!? Kodėl aš nieko neprisimenu? - pabėrė klausimų susiraukęs Lokis.

Tada Sofija jam priminė, kad kai buvo kalbama apie išvykimą, jaunuolis prieštaravo ir atsisakė keliauti kartu. Sebastianas prisipažino keletą kartų vožtelėjęs Lokiui per galvą žarstekliu. Nusprendęs, kad ne visada reikia žinoti absoliučiai viską, nutylėjo, jog padovanojo ir keletą spyrių. Žinoma, atsiprašinėti jis nesiruošė. Anot jo, jis tik darė tai, ką privalėjo, kad apsaugotų saviškius.

- O dėl alkoholio... Kaip siūlai nepastebėtai iš vieno miesto galo iki kito nunešti žmogaus kūną? - vyptelėjo Sofija. - Apliejome tave alkoholiu, o bet kuriam keistai žvelgiančiam individui paaiškindavome, kad mūsų bičiulis padaugino ir mes, kaip geri tavo draugai, padedame sugrįžti namo.