Ailas

22.

Iš kavinės išėjusi šviesiaplaukė pasislėpė už pastato kampo. Tarp mirguliuojančių šešėlių pasislėpusi Afra prisistačiusi mergina stebėjo gatvę. Nujautė, kad kažkas turėtų įvykti, tad nusprendė palaukti. Jos nuojauta niekada neapgaudavo. Susikrimtusi kramtė lūpą, net pajutusi kraujo skonį nesiliovė.

- Viskas bus gerai, gerai. Aš paaiškinsiu, kas nutiko, pasakysiu, kad man sutrukdė, todėl teko atsitraukti. Jie supras, tikrai supras, - pašnibždomis mėgino nuraminti save.

Taksi automobiliui sustojus kitapus gatvės laukan išėjo keturi žmonės. Dantė, du blondinai ir mergina, kuriai pasirodžius šviesiaplaukė neišdrįso užbaigti darbo.

- Bet jie atvyko šešiese... Nejau du liko stebėti aplinkos? Jie kažką įtaria? - susimąstė stebėtoja.

Dantė, vienintelis žmogus iš visos grupelės, kurio vardą žinojo stebėtoja, sukrovė visų krepšius į bagažinę. Regis, kilo gana arši diskusija, nes aukštesniojo blondino riksmas, kad jis liks čia, jei kelias valandas teks sėdėti susiglaudus pečiais su kvailiu, pasiekė net Afrą. Įsižeidęs, o gal ir supykęs, kitas šviesiaplaukis skėstelėjo rankomis, apsisuko ant kulno bei tuščios gatvės kelkraščiu pradėjo žingsniuoti tolyn nuo rožinės spalvos automobilio. Šešėliuose tykanti žmogysta pamanė, jog grupelė dar labiau sumažės, nes vaikinas pasitraukė. Deja, ilgaplaukė sutrukdė. Ji čiupo susiraukusiam blondinui už alkūnės ir stumtelėjo jį Dantės link. Ištarusi kelis žodžius įsėdo į mašiną, jos pavyzdžiu pasekė ir vaikinai. Aukštasis šviesiaplaukis pravėrė priekines keleivio dureles, o Dantė, pirmiau įsodinęs besipriešinantį pabėgėlį, įsėdo į galą.

- Dantė išvažiavo, - apmirusios lūpos konstatavo faktą, kai viename taške sustingusios akys jau nebematė akis erzinančio atspalvio rožinės. - Jie man neatleis! Niekada.

Prisiminusi visus kartus, kai nuvylė namuose jos laukiančius žmones, mergina susiėmė už galvos. Parklupdama keliais švelniai prisilietė prie grindinio. Ji puikiai suprato susimovusi. Suvokė, kad paprasčiausiai neturi, kaip pasiteisinti. Žinojo, kokia bausmė jos laukia. Užduotis buvo paprasta: prieiti prie nurodyto vaikino, nepastebimai prie jo švarko prisegti vos pusės centimetro dydžio siųstuvą ir atsitraukti. Siųstuvas būtų suteikęs galimybę ne tik žinoti, kur keliauja jaunuolis, bet ir girdėti, apie ką kalba su šalia esančiais individais. 

Užduotį palengvinti turėjo tai, kad auka buvo baisingas mergišius, atkreipiantis dėmesį į kiekvieną šviesiaplaukę panelę. Dėl šios priežasties Hokas ir išsiuntė Afrą. Jai tai padaryti turėjo būti lengviau nei katinui pajudinti ūsus. 

Deja, mergina išsigandusi susimovė.

...

Grįžusi namo tyliai užvėrė buto duris. Jei niekas jos neišgirs, teismo minutė gali ir neateiti, tiesa? Deja, prieblandoje mėgindama atsisegti basutes mergina trinktelėjo alkūnę į lauko rūbams skirtą spintą. Nors duslus garsas ir nebuvo garsus, ji žinojo - tėvas tikrai išgirdo.

- Nepavyko, neprisegiau blakės, - atsidususi prisipažino panelė, žengdama į su svetaine sujungtą virtuvę. Nusprendė, kad bus geriau, jei iškart pasakys tiesą.

- Privalėjai pasistengti labiau. Turėjai kristi jam po kojomis, jei tik reikėjo. Negaliu patikėti, kad ši netikša yra mano sesuo! - susierzinęs vaikinas išliejo pyktį ant sesutės, o tada stipriai papešė tamsiai mėlyna spalva dažytus plaukus.

- Jei tai taip lengva, gal pats kitą kartą norėtum pamėginti? Kas žino, galbūt Dantei labiau patinka vaikinai nei merginos? - nenulaikė liežuvio už dantų ir už tai sulaukė antausio Afra.

Jei galėtų, jei tik galėtų... Ji tikrai nesitaikstytų su tokiu brolio elgesiu. Tačiau privalėjo. Dar vaikystėje patyrusi, koks sunkus gali būti našlaitės gyvenimas, mergina buvo pasirengusi padaryti viską, kad turėtų bent jau tokią šeimą. Kad ir kokia žiauri bei niekinga ji kartais bebūtų...