Ailas

23.

Pagaliau gavęs šansą pramankštinti nutirpusias kojas Lokis suaimanavo iš pasitenkinimo. Keturiolikos valandų kelionė dėl sustojimų, traukinio vėlavimo ir įsėdimo į netinkamą autobusą užtruko beveik parą. Kas galėjo pagalvoti, kad autobusai 6A ir 6A+ važiuoja į skirtingas puses, tiesa?

- Juk girdėjai, 6A, kokio velnio įšokai į 6A+, tu gal ženklų neskiri? - pervargęs niurzgėjo Sebastianas. - O gal laikas trinktelti tau per ausį, kad sugrįžtų klausa?

Vaikinas nemėgo kelionių. Kuo pastovesnis ir ramesnis gyvenimas buvo, tuo laimingesniu jautėsi jaunuolis. Pokyčiai, išvykos, kelionės į kitą šalies galą - kam visa tai? Ne... Sebastianui to nereikėjo. Jis gyveno savo nuobodų gyvenimą, kuriuo didžiavosi, kasdien kartojo rutiną ir ja mėgavosi. Jaunam vyrui nė nereikėjo kalendoriaus - raudona spalva pažymėtos dienos jį erzino, raudonos dienos reiškė, kad vienspalvis kasdienybės voratinklis bus suardytas. Sebastianas negalėjo suprasti kasdien vis kitaip besirengiančių individų, nepalaikė nulakuotų nagų ar ryškiai dažytų plaukų mados, o netvarka, chaosas ar menkutis pokytis kasdienybėje kėlė stresą. Natūralumas, neutralių spalvų paletė spintoje ir kambaryje bei repetityvus gyvenimo būdas - štai, ką matė jo draugai. Tačiau sąvoka „visiška Sebastiano priešingybė" geriausiai apibūdino Lokį. Galimai, pamąstė vaikinus stebinti Sofija, todėl jiedu ir nesutaria - tokie skirtingi asmenys paprasčiausiai negali gyventi po vienu stogu!

- Tai kodėl šokai paskui, genijau? - atkirto nusileisti nesiruošiantis Lokis.

- Gaudžiau tave, idioto iškamša!

Ne itin malonūs komentarai, skirti vienas kitam, replikos, skambančios siauroje gatvelėje, kuria ėjo keturi jaunuoliai, ir keiksmai, nuo kurių kaito Sofijos ausys, virto tikru konfliktu.

- Nemanau, kad jie sutars, - sukrizeno Dantė, žvilgteldamas į šalia žingsniuojančią Sofiją. Ši kreivai vyptelėjusi atsiduso.

- Ne, jie tikrai nesutars...

Siauras takas ir vienpusiam eismui skirta gatvė, iš abiejų pusių apaugusi nedideliais nuosavais namukais, besiglaudžiančiais šonais vienas prie kito it pūgoje sušalę žvirbliai, regis, net drebėjo nuo paauglių riksmų. Pažiūrėti, kas įprastai tylioje kaimynystėje vėlyvą vakarą trukdo ramybę, išėjo senyva moteriškė. Įsisupusi į šilkinį chalatėlį, su rožinėmis pūkuotomis šlepetėmis moteris stypsojo balkone ir susiraukusi žvelgė žemyn, į dar nematytų keistuolių grupelę. Sulaukusi atsiprašomo Dantės žvilgsnio ji apsigręžė ir išėjo iš balkono. Grįžusi į jaukius namus kaži kam paskambino, kalbėjo greitai, pylė žodžius it papurtyta eglė vandens lašus po lietaus. Tačiau šį moteriškės poelgį pastebėjo tik Dvasios dakumo paslėptas Teiloras, tuo metu sėdėjęs ant tvoros.

- Tavo charakteris siaubingas! - stabtelėjęs suriko Lokis. Gatve nuaidėjo vaikino balsas, aidą apglėbė ir prarijo tykūs pastatai.

- O ar aš kada nors sakiau, jog jis nuostabus? - į šoną pakreipė galvą Sebastianas.

Kelias akimirkas šviesios akys spoksojo į dar šviesesnių gelmes. Regis, Lokis stengėsi perteikti savo neapykantą ir kančią vienu žvilgsniu. Kairysis Sebastiano lūpų kamputis kelis kartus trūktelėjo, kas nutiko vėliau, Lokis nebesuvokė. Staiga vyresnis vaikinas kilstelėjo ranką, griebė už kaklo nugaroje ir suspaudė geležiniuose gniaužtuose. Tuo pačiu metu besisukdamas pats, į šoną pakreipė ir Lokį, Sebastianui kilstelėjus koją, sulenktas kelis susidūrė su jaunėlio diafragma. Nors smūgis ir menkas, vikrus ir artimas, tačiau stebėtinai stiprus. Susiėmęs už pilvo blondinas suklupo. Po sutrenkimo subliuškusi diafragma trukdė normaliai kvėpuoti, pustuščiai plaučiai negelbėjo, o jautrus skrandis išliejo pyktį. Išgertos sultys, dar nesuvirškintas sumuštinis ir Lokio skrandžio rūgštys išsiliejo šalia juodų Sebastiano aulinių batų. Sugriežęs dantimis Sebastianas papurtė vieną koją, taip tarsi nusikratydamas neegzistuojančiais nešvarumais, ir žvilgtelėjo į žiaukčiojantį pamaivą.

- Taip ir maniau, - nusijuokė jaunuolis. - Tu viso labo iš lėktuvo iškritęs vabzdys, esi niekam tikęs ir silpnas.

- Padugnė, - sušnypštė klūpantis vaikinas.

Dantė priėjo prie porelės šviesiaplaukių ir atsistojo šalia. Jis buvo pasirengęs skirti blondinus, jei šie pradėtų muštis, tačiau taip nenutiko. Sofija apsidairė bei drąsiai nukulniavo prie pašto dėžutės. Atrakinusi geležinio dirbinio spyną pačiupo ten paliktą raktą ir patraukė link kitoje gatvės pusėje rymančio namo. Tamsus ir nesvetingas pastatas atrodė apleistas. Sofija pravėrė sunkias duris, namo paslaptis saugantys vyriai sukliko perspėjimą sava kalba. O galbūt tai tebuvo nelabai malonus pasisveikinimas? Mergina nežinojo ir nesirūpino tuo, nes fakto, kad jos stuburu iš išgąsčio nubėgo visa armija šiurpuliukų, nebūtų pakeitęs niekas. 

Prasivėrus durims Sebastianas jau stovėjo šalia, o Lokis, prilaikomas Dantės, lipo keliais lauko laipteliais aukštyn. Įžengę į koridorių jaunuoliai apsidairė, Dantė užvėrė duris, taip tarsi atskirdamas namą su keturiais paaugliais nuo likusio pasaulio. Tamsi erdvė it mįslingoji melo deivė viliojo žengti dar keletą žingsnių seniai pamiršton nebūtin. Sebastianui įjungus šviesą migla išsisklaidė.

- Mama, ne, mamyte, nedaryk to, aš būsiu geras, tikrai! - pasigirdo vaiko riksmas.

Nustebęs Lokis apsidairė, tačiau nepastebėjo nieko įtartino. Sebastianas vaikščiojo po pirmąjį aukštą ir įjunginėjo visuose namuose šviesas, Dantė patraukė į virtuvę.

- Patrauk jį nuo manęs, patrauk tuojau pat arba aš nesusivaldysiu, - nežinia, iš kur nuskambėjo skaudžiai pažįstamas vyriškas balsas. 

- Ne. Ne, tėveli! Tėti, sugrįžk, aš noriu eiti su juo, jei jis negali pasilikti. Ne, neišeik!

Įsitempęs vaikinas pažvelgė į Sofiją, tačiau mergina, pervėrusi Lokį šaltu žalių akių žvilgsniu, lėtai besidairydama aplink nužingsniavo siaurų laiptų link. Panašu, kad nedidelis senas namas savo košmarais dalijosi tik su Lokiu.

- Jis negrįš, aš žinau, nebegrįš, jis meluoja! Jis meluoja man, mamyte, aš daugiau jo nebepamatysiu... Aš žinau... Žinau tai, - verkiančio vaiko riksmas dar kartą nuaidėjo jaunuolio galvoje. Keistai artimas silpnas balselis virpino sielos stygas, kėlė iliuzijas, kad ir namas jau pažįstamas. Susivokęs, jog liko vienas, vis dar stypsantis koridoriuje, Lokis giliai įkvėpė ir patraukė laiptų link. Siauros girgždančios lentelės, regis, jau pažinojo Lokio žingsnius.

Išgirdęs dar vieno žmogaus balsą vaikinas pakraupo. Kas įvyko šiame name?

- Reikia skubiai operuoti, gali būti, kad nuo per didelės apkrovos kvėpavimo sistemai trūko plautis ir diafragma. Ruoškite operacinę, greičiau! Vaiko gyvybė kabo ant plauko...

Pakilęs laiptais aukštyn pamatė vieninteles uždaras duris. Pats nepajuto, kaip nemąstydamas nusisegė sidabrinę grandinėlę nuo kaklo, pirštais švelniai apglėbė sidabrinį raktelį ir atrakino vieninteles uždaras duris. Akimirką atrodė, kad kaži kas, pasinaudodamas Lokio kūnu, atliko šį, net jam pačiam svetimą, veiksmą. Tik patekęs vidun suprato, ką padarė. Lyg nubudęs iš keisto sapno sumirksėjo, apsidairė.

- Mamyte, o kada mes sugrįšime? Aš labai pasiilgsiu savo kambario...

Didelis purvinas langas kairėje, prie dešiniosios sienos prisispaudusi senutėlė medinė spinta su išlaužtomis vienomis iš trijų durelių. Tamsiu apklotu uždengta lova geležiniu rėmu rymojo kambario viduryje, atsukusi kojūgalį į lankytoją. Nesvetingas, tačiau labai gerai pažįstamas kambarys pasisveikino su savo šeimininku. Su seniai nematytu savininku. Lokis suprato - tai, ką jis girdėjo, nebuvo namo šmėklos. Tai jo prisiminimai, kuriuos jis taip stengėsi pamiršti. Apsidairęs po savo seną kambarį pakėlė kadaise labai mylėtą pliušinį kačiuką. Oranžinis kailiukas papilkėjęs, ant vienos iš ausyčių puikavosi voratinklių auskarai, bet akys vis dar spindėjo taip pat, kaip ir vaikino atmintyje. Šis žaislas kadaise buvo visų jo paslapčių sargu. Vaikinas šyptelėjo ir dar kartą apsidairė po kambarį.

Jis nebebuvo tik išdaigas krečiantis berniukas, tamsios paslaptys užaugo kartu su juo.

A. Ž.
Aaand... I am back, babies!
Kas per tamsios paslaptys? Kas čia vyksta? 0.0
Ar dar turiu bent vieną skaitytoją?